Bendromis jėgomis įgyvendinamos visos svajonės

Kaip kasmet, paskutinį gegužės sekmadienį, po šv. Mišių Šilavoto bažnyčioje, aplankius artimųjų kapus, į buvusią Ingavangio mokyklą, kurios patalpos dabar priklauso Ingavangio bendruomenės centrui, susirinko didelis būrys čia gyvenančių, šiame bei aplinkiniuose kaimuose gimusių, gyvenusių, dirbusių žmonių, likimo nublokštų į įvairius Lietuvos kampelius.

Pasveikinti susirinkusių ingavangiečių atvyko Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė, kaimyninių Piliakalnio, Jiestrakio, Šilavoto, Žemaitkiemio bendruomenių atstovai, spektaklį „Kriaučius Motiejus“, pastatytą pagal K.Binkio poemą, parodė Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų kolektyvas, liaudies dainas dainavo ir kraštiečių poetų eiles deklamavo Šilavoto laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Akacija“.
Ingavangio kaimo bendruomenės centras buvo įkurtas vienas pirmųjų rajone – 2002 m. rudenį.
– Kol bendruomenė pradėjo savo veiklą, teko nueiti „kryžiaus kelius“, – prisiminė pirmoji bendruomenės pirmininkė Onutė Tamošiūnienė. – Juk pastatas, kuriame beveik septynis dešimtmečius veikė mokykla, neturėjo teisinės registracijos.
Visgi bendruomenę pavyko užregistruoti, taip pat ir nuo privatizavimo išsaugoti kaimo gyventojų iniciatyva ir lėšomis statytą pastatą, kuris ir toliau tarnauja vietiniams – buvusiose klasėse ingavangiečiai renkasi ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis.
O.Tamošiūnienė ragino išsaugoti istorinę praeitį ir viską, kas paliečia širdį, būti vieningiems, tokiems, kokie buvo šio pastato statytojai.
Humanitarinių mokslų daktaras Kostas Algirdas Aleksynas apgailestavo, kad savo tėvelio nespėjo daugiau išklausinėti apie dabar jau beveik išnykusius prancūzų kapus, mamos – apie Ingavangio mokyklos mokytojus. Jis ragino viską daryti neskubant, bet ir neatidėliojant. K.A.Aleksynas pateikė pavyzdį – visi Ingavangio mokyklos istoriją pradeda pasakoti nuo vedėjo Kosto Liaudansko, tačiau yra informacijos, kad prieš tai mokyklai, kuri veikė išsibarsčiusi gyventojų trobose, vadovavo Neverauskas.
– Kai atvažiavus į mokyklą pastovi aikštėje, kurioje vaikystėje praleista tiek daug laiko, pasijunti lyg angelu, lyg vaiku… Ir grįžus namo dar ilgai gyveni toje būsenoje, – jausmų, kurių pasiilgę į gimtinę suvažiuoja dauguma susitikimo dalyvių, – neslėpė Janina Ruseckaitė – Ačienė.
Bendruomenės pirmininkė Rasa Juocevičienė džiaugėsi, kad nors mokykla buvo uždaryta, tačiau aktyvių bendruomenės narių dėka ji iki šiol gyva:
– Žmonių bendruomeniškumas ir noras bendrauti, siekis išsaugoti tėvų ir prosenelių atmintį džiugina, todėl tikiu, kad mes kartu dar daug ką nuveiksime.
Prieš dvejus metus 1933 m. trijų kaimų žmonių iniciatyva pastatytas pastatas atjaunėjo – įgyvendinus ES kaimo plėtros fondo finansuojamą projektą, buvo atnaujintas pastato stogas, sutvirtintos sienos, pakeisti beveik visi langai ir durys. R.Juocevičienė informavo, kad šiais metais tikimasi gauti finansavimą ir sutvarkyti buvusios mokyklos aplinką.
– Linkiu, kad kitais metais jūsų būtų dar gausesnis būrys, o svarbiausia, kad įtrauktumėte vaikus ir anūkus. Juk labai svarbu, kad jaunimas girdėtų, apie ką čia kalbama, kad ir jiems tai būtų svarbu ir brangu, – linkėjo Prienų bendruomenių asociacijos pirmininkas Vaidas Kupstas.
Iki vėlumos netilo klegesys buvusiose Ingavangio mokyklos klasėse, liejosi prisiminimų upės, buvo aptarti ir jau nuveikti darbai, ir pakalbėta apie ateities planus. Vienas jų – pasiruošimas bendruomenės penkiolikos metų gyvavimo jubiliejui. Gražu būtų, jei mokyklos ir bendruomenės gyvavimo istorija būtų užfiksuota ir įamžinta. Tai kol kas tik svajonė. Bet nuo svajonių viskas ir prasideda…
Laima Duoblienė