Gelbėjimo operacija ir bilietas į Peru

Mūsų visuomeninės sąmonės vingiai: po praėjusįjį šeštadienį Baltijos jūroje įvykusios ir žmonių aukų pareikalavusios lėktuvo An-2 katastrofos ūmai visi tapome aviacijos, skrydžių saugos, jūrinių, paieškos bei gelbėjimo reikalų ekspertais. Nelaimę, regis, komentavo visi, kas netingėjo. O kadangi didesnė pusė lietuvių turi prieigą prie interneto ir socialinių tinklų, tai savo tariama kompetencija žibėjo dešimtys tūkstančių personažų, maniusių, kad jų nuomonė tuo reikalu yra itin svarbi. Tiesą pasakius, jie klydo.
Akyliau stebint ne tik žiniasklaidą, bet ypač socialinius tinklus, galima buvo pastebėti, kad antroje savaitės pusėje diduma tų manančiųjų, kad jų nuomonė yra svarbi, pamažu pavirto „Eurovizijos“ specialistais, skelbusiais savo požiūrį į lietuviško dueto aprangą, bučinius, jų atliekamo kūrinio muzikinę vertę ir perspektyvas nugalėti arba gėdingai pralaimėti tame konkurse.
Pošlykštis jausmas patiriant tuos masinės sąmonės vingius. Juose daugiau sudirgintų instinktų, emocijų pliūpsnių ir visai nedaug sveiko proto ir profesionalaus požiūrio.
Aptardamas An-2 tragediją prisipažinsiu, kad vienintelis prasmingas dalykas, kurį po jos girdėjau, buvo ketvirtadienį paskelbtas aukų šeimoms skirtas viešas krašto apsaugos ministro Juozo Oleko atsiprašymas. Visa kita – didelė, „juoda“ problema kaip skylė, kurios, mano nuomone, neišspręsi po šio įvykio tiesiog nukapodamas atsakingų pareigūnų galvas. Mėginau surinkti visus šios savaitės pradžioje paskelbtus siūlymus, ką ir dėl ko reiktų išmesti iš darbo – gavau nekokį vaizdelį: iki dešimties žmonių nuo paties ministro iki Palangos oro uosto bokšto dispečerio, kuris galbūt kažko negirdėjo per radiją, nes, „tikėtina“, buvo užsiėmęs kitais reikalais nei priklausė.
Vis dėlto tikiu, kad tos „nukirsdintinos“ galvos palauks profesionalų išvadų, kurios turėtų būti padarytos įvairių žinybų bendromis pastangomis po išsamaus tyrimo, o ne interneto ekspertų teikimu. Nesikišant į ekspertų, savo srities profesionalų, daržą, atkreipčiau dėmesį į kelis dalykus, kurie neleidžia vertinti An-2 katastrofos ir po jos vykdytos gelbėjimo-paieškos operacijos vien technologiniu kampu.
1. Turime keletą valstybės institucijų, kurios privalo ir gali vykdyti gelbėjimo – paieškos operacijas, tačiau įgaliojimai bei atsakomybė tarp tų institucijų yra visiška difuzija. Didžiausią pasibaisėjimą šią savaitę kėlė ne tai, kad kažkokių papildomų priemonių imtasi po nelaimės ištikto piloto artimųjų skambučio krašto apsaugos ministrui į mobiliojo ryšio telefoną. O tai, kad tokiomis aplinkybėmis gelbėjimo – paieškos operacijai vadovavęs pareigūnas neturėjo įgaliojimų naudoti visas tas priemones, įskaitant skirtingų žinybų aviaciją ir kažkur pratybose dalyvaujančius laivus.
2. Ekspertai turėtų nustatyti, ar operacijos dalyvių veiksmai atitiko sudarytas instrukcijas. Tačiau kyla didžiulis įtarimas, kad jos prastos, jeigu pirmąjį, tragedijos dienos, vakarą paieškos veiksmai yra ar tai sustabdomi, ar paliekami vieno laivo žiniai. Tačiau tik dėl to, kad tą laivą visiškai neracionalu sugrąžinti į uostą dėl jo mažo greičio.
3. Vienas problemos aspektas, ko gero, yra patirtas anksčiau, tik kitomis formomis. Tai klausimas – ar visoms mūsų gelbėjimo tarnyboms iš tikrųjų svarbiausias yra žmogus (nesiūlau jokių sąsajų su politiniu socialdemokratų šūkiu)? Nes susidaro įspūdis, kad po An-2 nelaimės jūroje atsakingiems žmonėms prireikė poros dienų atsikvošėti. Išjungti savyje homo sovieticus tumblerį, pamiršti savo asmeninius planus, reikalus ir įjungti mąstymą tada, kada komunikaciją valdė interneto „ekspertai“, o operacijai faktiškai vadovavo orlaiviu skridusių pilotų artimieji.
Kitaip tariant, tai nereiškia, kad dėl šio įvykio Seimas turėjo sukviesti plenarinį posėdį, kur visi proto bokštai zasčiurinskai būtų pareiškę savo svarią nuomonę. O Vyriausybei nebūtų buvę reikalo posėdžiauti. Betgi dar komiškiau ir tragiškiau, kada ministrų kabinetas renkasi „neeilinio“ pasisėdėjimo šios savaitės penktadienį. Vyriausybėje ten – visi situacijų valdymo ekspertai, o kiek ministrų išvis yra buvę ir išmano, ką reikia veikti valdymo centruose? Susirinks, pamitinguos ir… tai bus labai blogas spaudimas priežastis tiriantiems profesionalams.
Kita vertus, galbūt nėra jokio kito būdo? Išėjęs iš sovietmečio ir po ketvirčio amžiaus mūsų smegenyse tupi kažkoks sovietinis tupikas, kuris ten skaudžiu kalteliu primena, kad prieš priimdami sprendimus turime sulaukti aukščiau stovinčio viršininko raštiško įsakymo veikti. Nors jau kelias valandas buvo galima veikti pagal instrukcijas.
Kitaip tariant, visa ši situacija parodo, kad per 25 metus ne ką tepajudėjome nuo sovietmečio: gelbėjimo ir paieškos operacijos vyksta sklandžiai nebent mokymuose, pratybose arba tada, kada jos nesudėtingos ir kada jas valdo kažkas politinėmis rankomis. Tai šiek tiek panašu į Rusiją: jei nėra „rankinio valdymo“- nors ir tvanas. Dar negalime suvokti, kad konkrečią ypatingą, krizinę situaciją turėdamas visus įgaliojimus beigi priemones turėtų valdyti atsakingas, pulkininko, pulkininko leitenanto ar jūrų komandoro laipsnio pareigūnas. Be to, gebantis operatyviai apie savo veiksmus informuoti suinteresuotus žmones, žiniasklaidą, o visus mobiliuoju ryšiu skambinančius zasčiurinskus iš Seimo ar net ir Europos Parlamento pasiųsti į Peru, kur yra toksai miestelis Njavi Čapis (arba Nahui Chapi).

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas