Praėjusią savaitę jau penkiasdešimt pirmąjį kartą į mūsų žemę ir į mūsų širdis pasibeldė tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Gegužės 17 -osios pavakare Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijoje, skaitymus pradėję poetai kartu su sparnus skleidžiančia poezijos paukšte keliauja po Lietuvą. Šeštadienį jų sulaukėme ir mes. Sulaukėme Važatkiemyje, „Poezijos pavasario“ sumanytojo ir pirmojo jo organizatoriaus Justino Marcinkevičiaus tėviškėje.
Poetų buvimas labai gražiai papildė Alksniakiemio kaimo bendruomenės ir Prienų krašto muziejaus organizuojamus, jau tradiciniais tapusius Justino Marcinkevičiaus kūrybos skaitymus. Idėja dėl skaitymų Alksniakiemio žmonėms gimė minint poeto aštuoniasdešimtmetį, bet pirmieji skaitymai vyko jau be jo. Dar po metų skaitymai iš Alksniakiemio persikėlė į Važatkiemį.
Kokia laimė, kad po poeto mirties jo žmona Genovaitė Marcinkevičių gimtinės pievelėje išaugino lauko akmenį ir taip įamžino tą aplinką, kurioje Justinas patyrė svarbiausias gyvenimo pamokas. Kartu su poetais Važatkiemyje viešėjusios literatūros kritikės ir daugelio poeto išleistų knygų redaktorės Janinos Riškutės nuomone, tas pamokas Justinas Marcinkevičius priėmė labai giliai į savo širdį. Priėmė visiems laikams, o išeidamas perdavė mums. Perdavė savo eilėraščių, poemų, dramų tekstuose. Dauguma jo chrestomatinių eilėraščių gyvai skamba ir šiandien, o poeto žodžiai ir poelgiai, pasak aktoriaus dainuojamosios poezijos atlikėjo Gedimino Storpirščio, daugeliui iš mūsų yra tarsi duona kasdieninė.
Ja, ta duona kasdienine, dalinomės ir šeštadienį. Poetai skaitė ir Justino Marcinkevičiaus, ir savus eilėraščius, „Žiburio“ gimnazistai, vadovaujami Romos Ruočkienės, dainavo poeto žodžiais kompozitorių parašytas dainas ir savo pačių sukurtas kompozicijas, „Ąžuolo“ progimnazijos pradinukai šaukė į „Grybų karą“, o skaitovai kvietė prisiminti įvairiais gyvenimo tarpsniais parašytus kūrinius. Taip visi mes buvome kartu. Ir, ko gero, tikrai, kaip regėjosi kitam garbiam mūsų kraštiečiui rašytojui Vytautui Bubniui, girdėjom ir paties Justino balsą. O ir jis tikriausiai mus matė ir girdėjo. Duok Dieve, tokių gerų akimirkų daugiau patirti. Tokių, kurių metu, pasak rašytojos Aldonos Ruseckaitės, visų širdys plaka kartu su lietuvišku žodžiu.
Ramutė Šimukauskaitė
Aldonos Ruseckaitės, Jūratės Zailskienės ir Onutės Valkauskienės nuotraukos
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).