„Neišsprendžiau savo lygties“…

Į atsiminimų valandą „O tu būk, šviesuliuk! Būk! “, skirtą pagerbti, prisiminti mokytoją Danutę Dvilinskaitę, Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje susirinko keletas gerai ją pažinojusių ir galbūt šiek tiek mažiau pažinusių… žmonių. Tik ji, visada būdavusi išdidžiai ori, turinti savo nuomonę, ar stebėdama iš Aukštybių, kur tęsia savo buvimą, jau nesiginčijo klausydamasi?…

Matematikos ir astronomijos mokytojos, labai mylėjusios lietuvių kalbą ir literatūrą, parašiusios daugybę „Tetos Domcės istorijų“ ir ne tik, aktyvios visuomenininkės gyvenimą atspindintį eilėraštį paskaitė mokytoja Anarsija Adamonienė. Pasak jos, mokytoja Danutė išmoningai vedžiojo visus po sudėtingus mokslo ir meno pasaulius, kovojo už gėrį, tiesą ir žodžiu, ir raštu, kitiems dalino ir savo mylinčią sielą. „Kaip ir kur įprasminsim tobulos mokytojos atminimą?“ – retoriškai klausė ir siūlė pamąstyti gerbiama A. Adamonienė.
Bibliotekininkė Vida Paulauskienė priminė D. Dvilinskaitės biografijos faktus ir pakvietė diskusijai. Klausėmės laiško, kurį D. Dvilinskaitė parašė 1992 metais gruodžio ketvirtą dieną ir jį patikėjo savo artimam draugui Algirdui, paliepdama jam: „Kai aš numirsiu, tu perskaityk“. Kaip teigia artimiausias Danutės kaimynas, buvęs mokinys ir geras draugas Algirdas Mockapetris, ji šį laišką parašė pati todėl, kad kiti, stovėdami prie jos kapo duobės, nenusikalbėtų. Kaip įprasta, kalbos apie žmogų šalia kapo, būna žymiai gražesnės nei tos, kurios sakomos jam gyvam esant.
„Nesudainavau savo dainos. Neišsprendžiau savo lygties.., – sakoma laiško pabaigoje. – Nešaukit. Neatsiliepsiu“… Taigi kas žino, kiek Danutei įdomios buvo kalbos, kai ji išėjo… Prisiminimų valandos metu man pasirodė, kad ji tikrai girdi, atidžiai klauso, gal kai kurioj vietoj „įsikiša“ ir „pabara“ savo bičiulį Algirdą, kai šis pasakoja apie ją labai gražiai, nuoširdžiai ir paslaptingai, tarsi pro nugyventų metų šydą… Buvęs mokinys sakė, kad mokytojai labai patikusios jo „išplėstos akys“, kurias ji „veizolais“ vadino. „Ji buvo ekstravagantiška dama. Natūralu, kad mes, jaunuoliai, ne vienas buvom įsimylėję“, – prisiminė Algirdas. Jis užsiminė ir apie vieno vakaro idilę mėnuliui šviečiant sukiužusioj verandoj… Oi, kaip visiems įdomu būtų daugiau ką išgirsti iš to jųdviejų vakaro. Tik. Nė viena plunksna neaprašys, niekas garsiai neišgirs to, ką kalbėjo dvi širdys…
A. Mockapetris priminė ir vieną Danutės iš savo mamos išmoktą pomėgį – burti, profesionaliai „mesti“ kortas…
„Artimi žmonės daug ką žino, bet nebūtina viską pasakoti“, – patikino Algirdas. Jis prisiminė ir kaimynės išėjimo gyventi į Globos namus detales, ir už ką supyko ant savo draugės… „Paskutinį kartą aplankęs neatpažinau, apsiverkiau, nepatikėjau. Prašė vaistų, kad greičiau užmigt… Tai buvo visko pabaiga“ , – apie paskutines D. Dvilinskaitės dienas šiame gyvenime kalbėjo Algirdas.
Buvę D. Dvilinskaitės bendražygiai prisiminė, kaip jie susipažino su mokytoja dalyvaudami Sąjūdžio veikloje. Anot jų, tik jos dėka liko visas Sąjūdžio veiklos archyvas. Apie tai, kaip mokytoja rūpinosi Kęstučio paminklu, papasakojo Prienų krašto muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičienė. Ji pabrėžė ir tvirtą Danutės charakterį, savo nuomonės turėjimą, orumą.
Dar ilgai Justino Marcinkevičiaus kambaryje dalinosi prisiminimais pažinojusieji, o galbūt ir ne… Danutę Dvilinskaitę. Kuo ji džiaugėsi, ką mylėjo, kuo niekada netikėjo, nusinešė su savimi, išeidama į „naują mūsų būties tęsinio aukštumą“…
Palma Pugačiauskaitė