Pavasariški atsiminimai…

Visai neseniai paskambino draugė, prašydama parodyti Justino Marcinkevičiaus tėviškę…
Jau daug metų Jūratė (toks draugės vardas) nebegyvena mūsų krašte. Tik sako, kad jai be galo brangus akmuo, kuris žymi ir jos tėviškės vietą. Vos surado eidama į laukų platybę seniai užžėlusiais takais. Su savimi ji nešėsi butelį mineralinio vandens atsigerti. Pasakojo, kad ir vandenį, ir visas su savimi turėtas priemones panaudojo apsamanojusiam akmeniui nuplauti. Jos akmuo stovėjo kadaise šalimais vandens gyslos – šulinio. Pastarasis anuomet buvo labai svarbus kiekvienam kaimo gyventojui. „Prisimenu, kur stovėjo namas, tvartas, jauja, pirtis, kurioj pusėj sodas augo, net mėšlynas kurioj vietoj buvo atmenu. Sėdžiu ant švaraus akmens ir verkiu, ašaros pačios byra. Čia juk prasidėjo mano gyvenimas. Pirmi žingsniai ir pirmos pamokos… „O tėviške, laukų drugeli margas“… Žinai, atrodo, kad apie visų mūsų gyvenimus kalba Justino Marcinkevičiaus kūryba – mūsų kartos žmonių gyvenimus..“, – kalbėjo draugė, ir net telefonu buvo galima pajusti, kai staiga jos gerklę užspaudė tas buvusio laiko persisijojimas per atsiminimų rėtį. Apie valandą telefonas neskambėjo. Paskui vėl: „Prisimenu, kaip netoli augo eilė liepų. Jaučiu dabar jų kvapą… Mama sakė, kad liepos net audros išrautos niekada negriūna ant namo ar žmogaus. Neliko nei tų liepų, nei takelio per krūmus. Tik apsamanoję kelmai ir akmuo liudija čia buvusį gyvenimą. Ir dar atmintis, – be perstojo kalbėjo Jūratė. – Anas beržynas, kur palei Šimą, buvo gi dar neprivatizuotas, iki jo brisdavom per pievą su lauko gėlėm… Ten tryško šaltinėlis. Miręs ir jis. Kaip ir mažytė mano senelio trobelė, išklijuota pageltusiais laikraščiais, visai pajuodusiais nuo tabako dūmų. Sėdžiu ant akmens, o, rodos, matau prie mūsų trobelės gėlių darželį. Taigi, tik netekėjusios dukterys, mes su Ona, turėjom jį prižiūrėti. Keista, kai visur dabar tik – orchidėjos, rožės, o mūsų darželio svarbiausios gėlės buvo – rūtos… Jau einu važiuoti iki tavęs. Parodysi, kaip ir žadėjai, tą akmenį ir tą pievą, kurioj kadaise ganėsi arklys“…
Iki Pociūnų Jūratė važiavo labai dideliu greičiu. Tylėjo. Tylėjau ir aš. Supratau, kad ji nenori šnekėt. Ir iki akmens nuėjo nei žodžio nepratarusi. Glostė jį, verkė, ir pašnibždom, lyg maldą, kartojo „Pievą“… Paskui atsiprašė, kad daugiau šiandien kalbėti nenori. Pažadėjo paskambinti. Parvežė mane namo ir išvažiavo. Tiesiai į aerouostą…
Sunku buvo užmigti po draugės apsilankymo. Todėl pasidėjau šalia dviejų kraštiečių, „ežero kaimynių“, 2014 ir 2015 metais išleistas knygas: Marijos Raižytės – Rutkauskienės romaną „Akvariumas“ ir Nijolės Raižytės septynių novelių/apsakymų knygą „Vietos užimtos“. Romanas iškart pasirodė sunkiai „įkandamas“. Galbūt todėl, kad autorė, Marijampolės kolegijos lektorė Marija Raižytė, jį rašė nuo 1995 iki 2007 metų. Taip parašyta romano pabaigoje. Svarsčiau mintyse: „O kodėl gi tiek ilgai?“… „Akvariume“ pasakojama apie vienišą vyrą, labai paslaptingai susitapatinusį su savo tamsiuoju „aš“ ir nuodėminga praeitimi. Vieną kartą jis pamatė jauną moterį… Atrodo, kad Ramui buvo labai sunku išsivaduoti iš jį kankinančios savo būklės: „…Mintimis sugrįžęs į praeitį, suvokė, kad pro jį, kaip pro tuščią laukymę, praūžė prabėgęs laikas: kad paseno pats besikankindamas ir kankindamas kitus: kad prarado daug ką, o svarbiausia – laiką“…
Kaune gyvenančios rašytojos Nijolės Raižytės, Maironio muziejaus muziejininkės, knygos „Vietos užimtos“ noveles vienijanti tema – moters pasaulis. Visoks… Viena moteris panaši į Angį – gyvatę, kuri dievina šilumą ir jaukumą. O gal ta moteris taip išmokusi elgtis su gyvatėmis, kad jos nekanda?.. O gal visai nepanaši? Gal tik man taip atrodo? Jums, kai skaitysit, galbūt pasirodys viskas kitaip ir romane, ir novelėse… Antai Solveiga, sužinojusi apie klastingą ligą, „galvojo nusinuodyti, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti, negi užeisi į vaistinę ir lyg niekur nieko paprašysi taurės nuodų“… O Korai, kuri gyveno senamiestyje ir pro stoglangį matė Nemuno juostą, sodrioje žalumoje skendinčius šilus, visi nemalonumai prasidėjo nuo šuns… Aureliją baugino vienkiemio tyla… Vitalija keliavo autobusu po miestą, tačiau ją persekiojo „vėlyvo rudens grimasos“ ir Jurgis, bomžas, su bepiršte ranka, kadaise parašęs jai meilės laiškelį… „Stulbinanti moteriška įžvalga“, – sako N. Raižytė paskutinėje novelėje „Įžvalga“ apie Anelę, kuri laukia atvažiuojančios anūkės su draugu, prancūzu. Tik įdomu, kaip jis įvertins Anelės keptas pečiuje bandas ant kopūstų lapų? Ar bus gardus raudonas obuolys, nukritęs į dilgėlių tankmę? Kaip jam patiks kaimas?: „Nedidelis Alšios kaimas, besidriekiantis palei upę, labai pasikeitęs, tikrai ne toks, koks buvo Anelės jaunystės laikais: trys sodybos stovi tuščios, niūrios, vaikai ar anūkai tik vasarą atvažiuoja, laukai dirvonuoja, du namai visai nugriauti, žemė kažkam parduota. Apsukresni žarsto Europos Sąjungos fondų pinigus, tingesni numoją į viską ranka, kukliai gyvena iš savo mažų ūkelių ir jiems gerai“… Tegu ši citata ir bus pavasario nakties pamąstymų pabaiga.

Palma Pugačiauskaitė