Jubiliejinis žvilgsnis į praeitį

Žmogaus gyvenimo dešimtmečius gražiais vardais vadiname. Jie žydi lyg pavasariniai sodai, vasarą moja auksinėm varpom, rudenį brandina derlių, žiemą džiugina kitais džiaugsmais. Žinoma, tuose dešimtmečiuose siaučia ir audros, ir lietūs lyja, ir dideli rūpesčiai kartais užgula žmogaus pečius.

Lišauskų šeima, kai visi buvo kartu.

Visu tuo turtingas ir Vytauto Lišausko gyvenimas. Šiandien jo didžiausias noras būtų – sugrįžti į Ašmintos apylinkes, į gimtą Žarijų sodžių, ir, atsukus laikrodžio rodyklę, paklaidžioti po gimtinės pievas rasotas ir išmintus, išbraidžiotus takus, pasižvalgyti po galulaukes ir sodrią žemę.
Šviesūs ir liūdni, žaismingi ir jaunatviški, rūstūs ir džiaugsmingi prisiminimai jaudina Vytauto Lišausko širdį. Jis neabejingas Laisvės ir Baltijos kelio, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo žingsniams, šalies, Europos ir šiandieninio pasaulio įvykiams. Pažvelgus atgal, pasak jubiliato, rodos ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo. Jam senjoriško gyvenimo metai spindi gražiausiomis spalvomis, nes gyvenimas teka ramiai ir saugiai.
Prakalbintas Vytautas Lišauskas linksmu vardu šaukia vaikystės juoką, prisimena tėvų namus ir mokslus Bagrėno pradžios mokykloje, kurioje baigė keturių skyrių „universitetus“, gausią tėvų šeimą. Jo tėvas, gavęs 10 ha Bagrėno dvaro žemės, 1927 metais vedė kraštietę Oną Bylaitę, su kuria susilaukė 11 vaikų. Šiandien gyvi keturi broliai ir trys seserys: Algimantas, Vytautas, Bronius, Albinas, Aldona, Marytė, Angelė. Dešimties hektarų ūkelis sunkiai išmaitino gausią šeimą, nors visi stengėsi, dirbo. Tėvai siekė lavinti savo vaikus ir visi baigė pradžios mokyklą, o vyriausias Algimantas – dar ir Prienų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau neakivaizdiniu būdu – Vilniaus pedagoginį institutą. Visi broliai ir seserys surado savo vietą gyvenime: sukūrė šeimas, susilaukė vaikų ir anūkų. Giminės medis išsišakojo, sulapojo. Po jo lapija dabar tėviškėje susirenka plati giminė. O tarp susitikimų lanko vieni kitus, padeda vienišiems, sergantiems.
Vytauto Lišausko gyvenimą nulėmė prieškario metai. Jam nebuvo lemta baigti aukštųjų mokslų. Tėvas jį ragino likti ūkyje prie žemės, auginti duoną, nes pastebėjo sūnaus meilę žemei, matė jo nagingas rankas ir skatino jį padėti broliams ir seserims toliau siekti mokslų. Vytautas paklausė tėvų, jų žodis buvo šventas.

V. Lišauskas – aktyvus įvairių nevyriausybinių organizacijų narys.

Dievobaiminga, dvasinga, patriotiška Motiejaus ir Onos Lišauskų šeima vaikams įdiegė krikščioniškas tradicijas, meilę žmogui, Tėvynei, laisvei. Praūžė rūsčios karo audros. Be žinios dingo Vytauto mokytojas A. Senkus. Atmintin įsirėžė 1947 –ieji, kai nekaltai žuvo tėvas. Motina liko našlė su 8 vaikais. Gyvenimo sunkumai prislėgė šeimą, grėsė tremtis, slapstymasis po įvairius kampus. Šeima buvo priversta kuriam laikui palikti gimtus namus, kuriuos dabar saugo ir puoselėja brolis Bronius.
1950 – ieji buvo kolūkių kūrimosi metai. Šeima kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį. Žemė buvo nacionalizuota, turtas išporceliuotas. Lišauskai liko be pajamų ir pragyvenimo šaltinio. Visas džiaugsmas buvo trobesiai ir stogas virš galvos. Vaikai kabinosi į gyvenimą. 1955 metais Vytautas įsigijo vairuotojo teises, tačiau darbo J.Janonio kolūkyje negavo. Teko dirbti Mačiūnų plytinėje. Darbštumas ir pareigingumas, įgimti bruožai formavo jaunuolio charakterį, dvasines vertybes, požiūrį į gyvenimą, ugdė valią ir vyriškumą. 1957m. Vytautas pradėjo dirbti „Nemuno“ kolūkyje vairuotoju. Čia buvo jo lemtis. Jis sutiko savo mylimąją, zootechnikę Anelę Vabolytę, su kuria sukūrė šeimą. Po kolūkių sujungimo V.Lišauskas įsikūrė Birštono gyvenvietėje ir darbą tęsė Birštono tarybiniame ūkyje. Už gerą darbą Vytautas pelnė daug padėkų ir kitų apdovanojimų. Dar dirbo ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Vytauto šeimos gyvenimas neatsiejamas nuo Birštono vienkiemio. Šeima čia pasistatė namą, susilaukė sūnaus Gintauto ir dukros Jūratės. Sūnus sekė tėvo pėdomis – tapo vairuotoju, sukūrė šeimą, susilaukė dukros Kristinos. Tačiau tragiška Gintauto žūtis autoavarijoje 2001m. suardė šeimos idilę. Pakirsta ligos mirė žmona Anelė. Vytauto neaplenkė liūdesys, depresija, neviltis. Visas jo džiaugsmas – dukra Jūratė. Ji baigė Kauno politechnikos institutą, įsigijo inžinierės specialybę, sukūrė šeimą ir kartu su vyru Antanu įkūrė savo verslą – firmą „Požeminių linijų statyba“. Abu su vyru yra ir vadovai, ir meistrai, ir specialistai. Vytauto anūkai iš Jūratės pusės: Gendrė – mokytoja, Mindaugas ir Jonas studentai. Vytautas palaiko artimus ryšius ir su žuvusio sūnaus žmona bei anūke Kristina. Jubiliatas visais džiaugiasi.
Vytautas savo vienatvę užpildė prasminga visuomenine veikla. Jis puikiai tvarkosi sodyboje. Naujoje pavėsinėje dažnai susirenka pasisvečiuoti artimieji, bičiuliai – „Bočiai“, kaimynai. Jis visus vaišina sodo ir daržo gėrybėmis, grybais ir uogomis, iš tėviškės parsivežtu naminiu sūriu ir duona. Jo namų durys atviros geradariui ir vargšui, kaimynui ir svečiui.
Vytautas Lišauskas nuo 2004 metų – Birštono „Bočių“ bendrijos aktyvus narys, choro „Sidabrinė gija“ dainininkas, „Lietuvai pagražinti draugijos“ narys, Šaulių sąjungos veteranas, buvusio ansamblio „Šaltinėlis“ dalyvis. Jis labai geranoriškas ir taktiškas, kuklus ir pareigingas, atsakingai žiūrintis į visuomenines pareigas. Kas pažįsta šį kuklų, santūrų, darbštų, solidarų žmogų – paliudys, kad jis tikras Nemuno krašto vaikas, pavyzdingas tėvas, mylintis senelis, nuoširdus kaimynas – iškili ir tauri asmenybė.
Birštono m. „Bočių“ bendrija garbingo 85 – ųjų metinių jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikina bičiulį VYTAUTĄ LIŠAUSKĄ, didžiuojasi juo ir linki:
„Gyvenk,Vytautai, pilnavertį gyvenimą, kol lemtis veda šviesiais ir saulėtais Tėvynės keliais, tegul širdis gyvenimo dainas dainuoja, supa artimieji, bičiuliai, „Bočiai“, draugai, telydi Tave Dievo palaima ir gera sveikata visuose tavo gyvenimo keliuose.
Amžiaus branda – tai rudenio sodai prinokę,
Aukso grūdas po stogu namuos…
Kol židinį kurstom, bendrauti dar norim,
Tegul tėviškos širdys anūkams lopšinę dainuos.“
Aldona Milda Valatkienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkės pavaduotoja