Radijo ir televizijos komisija vėl trims mėnesiams sustabdė vieno rusiško TV kanalo transliacijas. Komisijos atstovai pripažįsta, kad ši priemonė, rusiškos kilmės (kanalas registruotas Švedijoje) televizijoms taikoma nebe pirmą kartą, ne itin veiksminga. Bent jau kalbant apie tų kanalų turinį – juokinga tikėtis, kad dėl sankcijų Lietuvoje kokia nors „RTR Planeta“ keistų programų toną, kokybę ar transliacijų tinklelį. Valstybiniai Rusijos televizijos kanalai, vertinant Lietuvos masteliu, yra milžiniškos, labai gerai finansuojamos (nors randasi pranešimų apie tai, kad dėl ūkio nuosmukio darbo Rusijoje dešimtimis netenka net šios sferos darbuotojai) propagandos mašinos dalis, kuri rodo tai, už ką mokami pinigai.
Vis dėlto, nepaisant tam tikro skepsio, tokie palyginti trumpalaikiai TV kanalų, kurie net nesistengia rodyti siekią informacijos nešališkumo, išjungimai turi savo logiką ir pasekmes. Visų pirma todėl, kad, kaip taisyklė, norėdami veikti ES informacinėje erdvėje, jie turi rasti komercinių partnerių, kuriems svarbus ne tiek rodomas turinys, kiek auditorija, jos pastovumas ir galimybė parduoti reklamą. Kitaip tariant, komercinės kompanijos, kurios sudarė metines sutartis su „RTR Planeta“, tris mėnesius arba kiš pinigus į balą, arba šiuo keliu nepasieks reikalingos auditorijos. Tai reiškia – privalės peržiūrėti savo rinkodaros strategiją, patirs tam tikrų nepatogumų ir galbūt nusileis konkurentams, kurie transliuos reklamą ne per „RTR Planetą“, o per kitas televizijas.
Galų gale, š. m. pabaigoje, kada tos kompanijos svarstys savo rinkodaros ir reklamos strategiją 2016-iesiems, bus priverstos pagalvoti, ar TV kanalas, kuris šiemet LRTK buvo išjungtas, yra patikimas reklamos platintojas. O šiuo atveju Švedijoje registruotiems rusiškos TV partneriams rasis galvos skausmo dėl sumažėjusių pajamų. Šiaip jau – pošlykštė išvada, kaip ir dėl kiekvieno valstybės institucijų įsikišimo į informacinę erdvę. Tačiau klausimas, ar šiandien yra geresnių išeičių.
Moralizuoti komercinėms kompanijoms nėra jokios prasmės jau vien dėl to, kad prieš savivaldos rinkimus retransliuojamų rusiškų TV kanalų paslaugomis masiškai naudojosi (t. y. pirko reklamos paslaugas) mūsų politikai, kurie, regis, turėtų būti labiau atsakingi už komercinius ūkio subjektus. Beje, rašydamas apie politikus, turiu galvoje ne tik tuos, kurie demonstruoja simpatijas šiuolaikinei Rusijai.
Kadangi politinė rinkimų kampanija daugiau ar mažiau grindžiama tais pačiais rinkodaros principais, šis aspektas, manding, vertas šiek tiek gilesnio aptarimo.
LRTK atstovai šią savaitę prasitarė, kad sprendimą, esą „RTR Planeta“ transliuojamas turinys yra netinkamas, priėmė remdamiesi kariuomenės strateginės komunikacijos padalinio analize. Viešojoje erdvėje dėl to iškart ėmė megztis diskusija: vienas įžymesnių Lietuvos propagandos tyrinėtojų, antropologas ir filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintaras Mažeikis suabejojo, ar kariškių trigrašis informacinių ir propagandinių karų frontuose yra tinkantis demokratinei visuomenei, nes, esą, labai atsiduoda cenzūra.
Kadangi tą kariškių logiką teko viena ausimi girdėti, keletas tos sekos aspektų gali būti įdomūs ir platesnei auditorijai. Kariuomenė, žinia, ne akademinės įstaigos filosofinės pakraipos katedra, todėl galbūt neanalizuoja propagandos poveikio demokratinės šalies piliečio smegenims, kaip padoriame universitete. Tačiau kariškių išvesta logikos seka akademinės bendruomenės kiaušingalviams (čia – teigiama prasme) galėtų būti bent jau įdomi. Ji galėtų virsti net tam tikra sinergija (nepriklausomų sistemos elementų bendras rezultatas pagal Tarptautinių žodžių žodyną).
Taigi apie 95 proc. Lietuvos rinkėjų žiūri televizorių. 14 – 20 proc. – nuolat įsijungia Lietuvoje retransliuojamus rusiškus TV kanalus, o tuos procentus pavertus konkrečiu skaičiumi, išeina šiek tiek per 400 tūkst. žmonių. Lygia greta kariškių dėstomas loginės fabulos kampas yra toks: paskutinių kelerių rinkimų į Seimą rezultatų vidurkis rodo, kad politinė partija, tapusi rinkimų lydere (surinkusia daugiau balsų už kitas), gaudavo šiek tiek daugiau nei 250 tūkst. balsų. Tai paruoštas atsakymas į klausimą, kodėl tuose kanaluose mūsų politikai perka rinkimų kampanijos reklamą. Tačiau yra ir svarbesnis klausimas: ar šių skaičių seka tiesiogiai arba netiesiogiai daro kokią nors rimtą įtaką šalies saugumui?
Kariškiai turi savo atsakymų. Tačiau profesionalūs akademinės bendruomenės atstovai, manding, šiuo atveju turėtų neskubėti iš savo aukštybių paniekinančiai žvelgti į kareiviškų batų žemumas. Dar mažiau – laukti kokių nors ES finansinių garantų (prie ko yra įpratę vos ne it narkomanai) ir imtis darbo į tą klausimą atsakyti.
Ne šventieji puodus žiedžia: kariškiai dėl tam tikrų priežasčių, kurias atskleisti viešojoje erdvėje nėra prasmės, savo pastangomis tyrinėjo šią problemą, ją atsivežę iš tų kraštų, kuriuose dėmesys propagandai ir kontrpropagandai turėjo įtakos konkrečių jų kolegų gyvybėms. Tiksliau – jų išsaugojimui. Keletą metų kariškių pastangas net jų vadovybė Lietuvoje ir NATO stebėjo įtariai, kartais su panieka. Dabar tų tyrinėjimų prireikė visiems. Politikams, žurnalistams, net, kaip teigiama, mokytojams ir mokiniams. Gal dėl to, kad nelaukė įsakymo, papildomo finansavimo. O gal dėl to, kad tam tikrose operacijose už Lietuvos ribų šios problemos sprendimas, kaip minėjau, padėjo išvengti mūsų karių aukų.
Na, permetus akimis keletą p. Mažeikio viešoje erdvėje paskelbtų tekstų, man rodos, kad bendras kariškių ir akademikų darbas informacinio karo pievose visai visuomenei atneštų labai reikšmingų rezultatų. O gal net suformuluotų receptus, kokiais būdais gerai finansuojamai, visais kanalais trykštančiai propagandai atsispirti.
Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).