Svarbu – teisingai sodinti

Pagirtina, kad Birštono TS-LKD partijos skyrius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 – erių metų jubiliejaus proga sumanė šventės dieną pasodinti 25 ąžuoliukus. Pasiruošimui laiko buvo mažai. Porą dienų užtruko, kol buvo parinkta ir suderinta sodinimo vieta. Norėta sodinti prie Atminties tako, bet ten laisvos vietos nebuvo.

Birštono vyr. architektas Mantas Michaliunjo ir Prienų urėdijos urėdo pavaduotojas Tadas Zubavičius išrinko vietą Škėvonių gūbryje, prie kelio Karališkosios rezidencijos link. Iki kovo 11 –osios organizatoriams pavyko viskuo pasirūpinti. Už dovanotus ąžuolo sodinukus jie dėkingi Bagrėno kaimo gyventojai Danutei Lazdauskienei, už apsauginius skydus nuo kiškių – Birštono girininkijai, už paruoštus kuolus – Miesto tvarkymo tarnybai.
Į talką susirinko nemažai žmonių. Juos į sodinimo vietą nuosavais automobiliais nuvežė Darius ir Vytautas Šeškevičiai, Danielius Cikanavičius, Justinas Vilkas ir dar keli žmonės. Sodinukai, apsaugos ir kuolai jau buvo nuvežti. Be manęs, talkoje daugiau miškininkų nebuvo, o aš padariau klaidą, kad pasikuklinau ir neišdrįsau talkininkams parodyti, kaip reikia teisingai sodinti. Dėl nepatyrimo sodinant galėjo pasitaikyti ir viena kita sodinimo klaidelė. Ąžuoliukų aukštis buvo apie 1 m. Jie būtų labai apsidžiaugę, jei jų šaknys būtų buvę pamalonintos bent kibirėliu purios žemės. Tiesiant kelią ir dujų trasą vietoje žemė buvo sumaišyta. Kai kurių medelių šaknys buvo užpiltos žvyru, kitų prislėgtos netrupiu moliu.
Manau, kad dauguma ąžuoliukų turėtų prigyti, nes pasodinti laiku, kol žemė drėgna. Be to, Vytautas Šeškevičius ir Algimantas Blekaitis bidonuose atvežė vandens ir visus medelius palaistė. Apgaubus juos apsaugomis ir pririšus prie kuolų sodinukai buvo ir apmulčiuoti, o svarbiausia, pasodinti su meile. Talkos organizatoriai jubiliejui skirtus ąžuoliukus pasižadėjo nuolat prižiūrėti, jei kuris nors išdžius, būtinai atsodins.
Panašaus dydžio sodinukais Matiešionyse buvo pasodintas Tūkstantmečio ąžuolynas. Medeliai ne tik gerai prigijo (mes su a.a. D.Dvilinskaite tų metų rugpjūčio 1-ąją, nuvažiavusios į kalbininko minėjimą, priekabiai tikrinome ir labai džiaugėmės, kad visoje giraitėje radome tik du išdžiūvusius ąžuoliukus), kiti puikiai auga, nes jų neskriaudžia kiekvieną vasarą po keletą kartų nušienaujama žolė.
Prieš kelerius metus Kauno jaunimas renginio „Gryn-Parkas“ metu šalia kelio Birštonas – Prienai pasodino apie pusšimtį klevelių ir liepaičių. Prisimenu, kaip tuomet Birštono kraštovaizdžio specialistė Audronė Daubarienė piktinosi, kad akcijos organizatoriai sodino labai mažus, iki 0,5 m sodinukus. Bet tai nebuvo pati didžiausia bėda, nes maži medeliai visada geriau prigyja.
Miškininkai kirtavietes taip pat atsodina mažais sėjinukais ar sodinukais, bet gerai prižiūrimi jaunuolynai puikiai auga.
Prigijo ir mažieji kleveliai bei liepaitės, tačiau jie liko beglobiai, juos gerokai praaugo įvairios piktžolės. Kitą pavasarį po pasodinimo aš apgenėjau visus medelius, nes dauguma liepaičių augo kuokštais ir, kiek pajėgiau, paroviau sausų žolių ir šiek tiek apmulčiavau. Mano pastangos buvo per menkos, ir dabar kiekvieną kartą važiuodama į Prienus vis susigraudinu, matydama skurstančius medelius.
Gal Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius galėtų šiuos varguolius globoti? O gal tai nebūtų per sunki našta Birštono gimnazijai?
Buvęs Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius Feliksas Martišius moksleivius išmokė ne tik sodinti, bet ir skiepyti medelius, nes gimnazija turėjo medelyną.
Gyvenu šalia Birštono gimnazijos ir niekaip negaliu pamiršti, kaip pernai vasarą jos kieme buvo žudomi du ąžuoliukai. Eidama taku, netoli nuo jo pamačiau du numestus medelius. Abiejų lapeliai dar buvo žali, o vieno visiškai plikos šaknys jau buvo visai sausos. Ant kito dar laikėsi gabalėlis velėnos su žemėmis. Ąžuoliukai, manau, abiturientų buvo pasodinti, gal ir palaistyti. Deja, išdžiūvusiom šaknim ąžuoliuko lapeliai pagelto po savaitės. O šakelės išdžiūvo gal po mėnesio. Antrasis medelis lapelius numetė po poros mėnesių, bet išliko dar gyvas. Nors dalis šakelių išdžiūvo, bet viršūnėlėje yra gyvybės, ir kai kur pumpurai, manau, išsprogs.
Sodinti visada geriausia pavasarį ar rudenį. Galima tai padaryti ir vasarą, bet reikia sodinti protingai. Nejaugi gimnazijoje nėra biologijos mokytojų? Ar ir jie nebežino, kaip reikia sodinti medelius? Sodinimo klausimais patariu konsultuotis su miškininkais arba su sodinimo fanatiku Kęstučiu Pranculiu. Rūpestingiau už jį šį darbą dirbančių Birštone aš nežinau.
Pabaigai keli man labai patikę humoro sakiniai, kuriuos aš paskaičiau šių metų žurnalo „Savaitė“ Nr. 8.
„Jei bus pasodintas vienas sodinukas, bus vienu medžiu daugiau. Jei bus pasodintas vienas medkirtys, kertantis be leidimo, bus šimtu medžių daugiau. O jeigu bus pasodintas vienas valdininkas, leidžiantis neteisėtai kirsti mišką, bus tūkstančiu medžių daugiau. Todėl itin svarbu sodinti teisingai.“
Teresė Murauskaitė