Romanas, verčiantis susimąstyti

Prienų krašto muziejuje buvo pristatytas rašytojos Aldonos Ruseckaitės romanas „Kaip žaibas“. Susitikime su skaitytojais dalyvavo rašytoja, knygą pristatė „Revuonos“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vytautė Kurtovienė, ištraukas iš knygos skaitė rašytojos sesers anūkas Tautgirdas Ačas.

Kraštietė, romano „Kaip žaibas“ autorė Aldona Ruseckaitė.

Romane pasakojama apie tėvų išgyvenimus pasiekus žiniai, kad sūnus Airijoje nužudė žmogų. Kas gali paguosti kenčiančius tėvus, sutaikyti brolius? Visus kamuoja klausimas – kodėl taip atsitiko? Kas žmoguje pažadina šėtoną?
Rudenį pasirodžiusi knyga pristatoma nedažnai – šis pristatymas, anot autorės, gal tik ketvirtas ar penktas.
– Apie šią knygą sudėtinga kalbėti, todėl nedažnai aš ją ir pristatau. Ir net nenoriu pristatinėti, – sakė rašytoja. – Gyvenime nėra viskas tik juoda ar tik balta, nėra dalykų, kuriuos galėtum kirviu nukirsti.
Jos teigimu, šėtonas visuomet yra šalia mūsų, nuolat gundo, savotiškai budi ir net nežinai kada tu gali vieną ar kitą negerą dalyką padaryti. Šėtonas gali nukirsti kaip žaibas, užtenka vienos akimirkos, kuri pakeičia gyvenimą. Kaip tuomet žmogus norėtų stebuklo, kuris tą akimirką atsuktų atgal!

Romano recenzentė mokytoja Vytautė Kurtovienė.

Pasak autorės, romane viskas išgalvota, tik pats įvykis, paskatinęs apie tai rašyti, tikras, o personažų charakteriai patys iš po plunksnos (kompiuterio klaviatūros) išlindo. O toks įvykis, jos manymu, gali atsitikti nebūtinai emigracijoje, tai gali nutikti (ir nutinka) ir Lietuvoje.
Rašytoja romane rėmėsi Šventuoju Raštu, pagrindinių veikėjų vardai bibliniai: Marija, Juozapas, Matas, Lukas. Neatsitiktinai. Ji yra pastebėjusi, kad kai žmogų ištinka didelė bėda, jis ima melstis, skaityti Bibliją.
– Pavargau rašydama šią knygą… Ji ilgai manęs nepaleido – kai jau buvau baigusi, atsitiko mistinių dalykų. Rytais, kai jautiesi nei miegantis, nei prabudęs, išgirsdavau pagrindinės veikėjos Marijos priekaištus, kad per anksti aš juos paleidau. Teko jungti kompiuterį ir dar papildyti romaną…, – kalbėjo rašytoja.
Pasak mokytojos V.Kurtovienės, romanas ją labai paveikė, nes pati yra motina.
– Televizijoje, spaudoje dažnai sužinome apie padarytus nusikaltimus, bet net nesusimąstome, kaip tie nusikaltimai paveikia patį nusikaltėlį, jo šeimą, – kalbėjo recenzentė, dėkodama autorei, kad romane pažvelgta į pačią žmogaus esmę, o citatomis iš Šventojo Rašto bandoma atsakyti į kankinančius klausimus.

Su Tautgirdu Aču.

Analizuodama pagrindinių veikėjų išgyvenimus, V.Kurtovienė atkreipė dėmesį į nepaprastai gražų mylinčios motinos paveikslą. Motina, kuri su jaunesniuoju sūnumi buvo labai artima, suvokia, kad svarbiausia – atgaila. Ji net nenori, kad sūnus išsisuktų nuo bausmės, nes vaikai turi atsakyti už savo nuodėmes, bet tėvų meilė niekur nedingsta.
A.Ruseckaitė kartu su jau skaičiusiais knygą ir būsimais skaitytojais diskutavo apie tai, kaip atleisti, kiek atleisti. Kodėl su meile augintas ir auklėtas vaikas padaro nusikaltimą? Kaip tuomet jaustis artimiesiems, kur rasti paguodą? Ar tikrai lengviausia užtrenkti duris (vartus), nueiti į kažkokią užmarštį ir nieko nedaryti? Kaip nugyventi visą sudėtingą gyvenimo ratą kartu su nelaime? Kaip jaučiasi tas, kurį perskrodė žaibas – šėtonas, ką jaučia jo artimieji…
A.Ruseckaitė sakė, kad, baigusi knygą, ilgai nieko nenorėjo rašyti, tik skaitė kitų parašytas knygas, o po kurio laiko pradėjo rašyti apie Žemaitę.
– Nežinia, kas gausis, bet „užkliuvau“ už jos laiškų ir pradėjau…- pasakojo rašytoja.
Po metų ar dvejų lauksime dvyliktosios A.Ruseckaitės knygos.
Laima Duoblienė