Išlaužo istorijos paslaptys (II)

Tęsinys. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 8, sausio 31 d.)

Tyrinėti mūsų krašto istorinius paminklus labai miela, kai jauti krašto žmonių susidomėjimą ir jų palaikymą. Išlaužo parapijos Caritas reikalų vedėja Rita Kašiubienė ir jos pavaduotoja Ona Seniūnienė kartu su klebonu Sigitu Bitkausku yra šios parapijos varomoji jėga, jie nestokoja entuziazmo ir optimizmo ieškant pagalbos amžių nudėvėtai bažnyčiai. Tiesiog negalime jiems nepadėti. Archyvinės medžiagos beveik nėra, teks jos ieškoti ir kaimyninėje Lenkijoje.
Išlaužo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia buvo pastatyta 1933 m. rudenį. Prie bažnyčios statybos visa siela ir piniginėmis santaupomis prisidėjo kunigas Vytautas Gurevičius (1889 – 1979). Jis ne tik vadovavo statybos darbams, bet ir pats nešė plytas, mūrijo, kalė pastolius. Yra duomenų, kad jau 1929 m. bažnyčioje buvo priiminėjamos išpažintys,dalijama komunija, vyko vaikų katekizavimas. 1933 m. lapkričio mėnesio Suvalkijos katalikų savaitraštis „Šaltinis“ rašė: „Lapkričio 10 dieną „Angelo sargo“ vaikų išpažintis ir bendra Šv. Komunija. Po pamaldų, parapijos salėje vaikučių susirinkimas. Tokį susirinkimą mes pirmąkart matėme. Programoje buvo gražių deklamacijų. Po žaidimų išrinkta valdyba iš 5 asmenų. Pas mus kas sekmadienį koks nors susirinkimas, nes čia daug katalikiškų draugijų, kuriose darbuojasi nenuilstamas, neseniai atvykęs kunigas V.Gurevičius“ („Šaltinis“, 1933, nr. 47, p. 615).
Bažnyčia pirmiausia įdomi dėl to, kad ji pastatyta ant buvusio dvarų rūmų pamatų. Nors turime duomenų, kad dvaras egzistavo 18 amžiuje, bet, pažvelgus į buvusių rūmų rūsius, jauti juose 17 a. II pusės vėlyvojo baroko skliautus. Tarp masyvių sienų surandi ir buvusias vyno saugyklas, ir „šaltąją“ baudžiauninkams.

Didysis bažnyčios altorius

Džiaugiuosi, kad istoriniuose tyrinėjimuose sulaukiau pagalbos ir iš žinomo kolekcininko Almanto Miliausko, sukaupusio nemažai mūsų krašto istorinės informacijos. Jau prieš porą mėnesių jis mums pateikė nuotrauką, kurioje matosi Išlaužo bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslo tapytojas dailininkas Bronius Šaliamoras kartu su savo darbu. Bendradarbiaujame su Kauno apskrities Viešosios bibliotekos Kaunistikos skaityklos darbuotojomis. Jos mums suteikė reikiamą pagalbą, surinkusios medžiagą apie Bronių Šaliamorą. Už tai nuoširdžiai joms dėkojame.
Prieš mėnesį gerbiamo klebono Sigito Bitkausko paprašėme ištyrinėti visas bažnyčioje sunkiai prieinamas vietas. Ir išties, pasiekęs sunkiai prieinamą kitą altoriaus pusę, jis surado labai svarbius bažnyčiai įrašus. Pirmiausia tai, kad pats altorius pagamintas 1932 m. garsioje XX a. pirmosios pusės Adomo Karaliaus dirbtuvėje Marijampolėje. Jį pagamino meistrai Bronius Adomaitis ir Stasys Karpis. Antrame užraše, kitoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslo pusėje pažymėta, kad jį 1935 m. nutapė ir įrengė Bronius Šaliamoras. Dar reikės padirbėti išsiaiškinant, kas nutapė altoriaus viršuje virš šio paveikslo esantį Šv. Jono Krikštytojo paveikslą.

Bronius Šaliamoras (1893 01 24 – 1976 08 01)

Didžiojo altoriaus paveikslo tapytojas gimė 1876 m. Pabiržėje, o nuo 1905 m. lankė Kauno gimnaziją, bet jos nebaigė. „Tado Daugirdo paskatintas, nuvyko mokytis į Imperatorišką dailės mokyklą Peterburge. 1914 m. ją baigė ir tais pačiais metais įstojo į Dailės akademiją Peterburge. Po metų dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo mokslas nutrūko, ir Bronius Šaliamoras grįžo į Lietuvą. 1918 – 1926 m. Kauno miesto muziejuje dirbo dailininku – konservatoriumi. 1920 – 1934 m. – piešimo mokytoju „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir Kauno 3 -iojoje gimnazijoje. Vėliau įvairiose Klaipėdos ir Kauno tekstilės įmonėse daug metų ėjo dailininko administratoriaus ar inžinieriaus pareigas. Nuo 1947 m. Kauno jaunimo teatre pusantrų metų dirbo dailininku – dekoratoriumi. 1949 – 1950 metais mokytojavo Kauno vidurinėje dailės mokykloje. Meninę veiklą Bronius Šaliamoras pradėjo kaip archeologo ir dailininko Tado Daugirdo (1852 – 1919) padėjėjas. Remdamasis jo, taip pat Jono Obsto publikuotais LDK miestų herbais, parengė jų projektus“ (S.Smilingytė – Žeimienė. Lietuvos sakralinės dailės katalogas, V., 1996, kn.6, p.138 – 140). Autorė taip pat nurodo, kad 1920 m. minėtieji herbai buvo išleisti atvirukų rinkiniu. Juo 1990 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo naudojosi ne vienas heraldikas, kurdami Lietuvos miestų herbus. Dailės tyrinėtojai yra pažymėję, kad, be keliasdešimties rytų Lietuvos bažnyčių altorių, Bronius Šaliamoras yra nutapęs peizažų, portretų, yra apipavidalinęs knygų, sukūręs daug teatro dekoracijų, pašto ženklų, atvirukų. Visus kauniečius žavi jo peizažai „Santaka“ ir „Eiguliai“.
Dailėtyrininkai teigia, kad veikiausiai daugelyje Lietuvos bažnyčių, tarp jų ir Išlaužo, Bronius Šaliamoras nutapė paveikslo „Švenčiausiosios Mergelės Nuolatinės Gelbėtojos“, esančio Romos Švento Alfonso Liguorio bažnyčioje, kopijas. Pats didžiojo altoriaus paveikslas simbolizuoja katalikybės pagrindus. Kiekvienas galime patirti Dievo meilę ir bažnyčios globą.
Žinoma, kad pati kopija daugeliu detalių – spalvomis, angelų išsidėstymu – skiriasi nuo originalo. Meno ekspertai turėtų patyrinėti Išlaužo paveikslo kopijos ypatumus ir palyginti juos su paveikslo kopijomis, esančiomis kitose Lietuvos bažnyčiose. O ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčių Lietuvoje yra ne tiek jau ir mažai.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas