„Atėjo kalbėti apie gyvenimą, Tėvynę, kūrybą ir žmogų…“

Lietuvos istorija – ilgo ir sudėtingo laisvės ieškojimo metas. Mes esame ir liudijame Lietuvą suprasdami, kad tapatumo ženklai nepavaldūs laikui, bet rodantys tautos gyvybingumą. Sovietizacijos laikotarpiu, kai Lietuvos istorija buvo beveik išnykusi iš vadovėlių ir knygų, poeto Justino Marcinkevičiaus kūryba žadino lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą. Todėl pakiliai pasitikome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 – metį, prisimindami Poetą prasmingoje popietėje, kuri buvo skirta Jo 85 – erių metų sukakčiai. Ji vyko Pociūnų mažojo oro uosto „Debesotos“ (savininkai L. ir V. Sabeckiai) salėje.

Renginio organizatorės – Alksniakiemio bendruomenės pirmininkė Daiva Earlė ir kraštietė, pedagogė Antanina Šiupšinskaitė – Skaudžiuvienė iš Kauno – labai atsakingai ir nuoširdžiai paruošė šią šventę.
Su Just. Marcinkevičiaus artimaisiais, Alksniakiemio bendruomenės nariais ir įvairių ansamblių dainininkais išklausėme labai subtilią, išjaustą literatūrinę – muzikinę kompoziciją, paskirtą poeto 85 – mečiui. Kompozicijos autorė ir atlikėja, lituanistė, knygnešės Felicijos Bortkevičienės vardo Kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė pateikė poeto gyvenimo ir kūrybos studiją. Praėjęs laikas buvo „pritrauktas“ poeto žvilgsniais iš senų fotografijų, jo šeimos nuotraukomis, rodomais vaizdais… Iš ekrano „prabilo“ pats poetas (buvo rodomi vaizdo siužetų fragmentai), skambėjo lietuvių liaudies melodijos, kanklių, birbynės muzika… Kiekviena kompozicijos autorės pasakyta Justino Marcinkevičiaus mintis ar apibendrinantis žodis apie jį – jaudino, graudino, guodė…
Buvo įdomu pasiklausyti, kokios prigimties dirvoje, kokių įtakų veikiamas brendo, augo būsimas poetas…
Nuo mažumės jį supo tėvų rūpestingumas, atsakingumas, švelnumas ir graži Sūduvos krašto gamta. Mažasis pradinukas Justinas kasdien basas ar apsiavęs medinėmis klumpėmis nukaukšėdavo į Alksniakiemio pradžios mokyklą… Tačiau gal dėl to, kad kelias buvo tolimas, spėdavo pastebėti kiekvieną paukštį, medį ar virpančią pakelės smilgą. Ir vėliau visa tai susidėliojo į gyvenimo dainą, skirtą Lietuvai…
Jį supo įgimta žemdirbių kultūra: daiktai, žemės darbai, liaudies dainos, dainuojamos kartu su broliu ir dviem seserimis, giesmės, giedamos su tėvu. Jis augo šeimoje, kur buvo vertinamas žodis, pareiga, atsakomybė, sąžiningumas…
Klausytojai buvo sužavėti, nes Violetos Bakutienės edukacinė programa buvo perteikta švelniu balsu, gražia kalba, labai jautriai ir įtaigiai. Poeto kūrybinis palikimas – tai įpareigojimas mums išsaugoti tai, dėl ko vargta, kentėta ir aukotasi. Justinas Marcinkevičius iš tenai, iš Anapus, mums ateina kalbėti apie gyvenimą, Tėvynę, kūrybą ir žmogų… Jis drąsina mus ir įkvepia… Tik išgirskime Poetą, – ragino Violeta Bakutienė.
Ilgai skambėjo dainos Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Koncertinėje programoje dalyvavo Klaipėdos senjorų grupė „Zunda“ (vadovė I.Toliušienė), Alytaus etnografinis ansamblis „Jotvainiai“ (L. Bukevičienė), Kauno kapela „Jovaras“ (vadovas P.Vaičiulis), Kauno mokytojų ansamblis „Svaja“ (vad. J.Dailydėnienė), Kauno Aleksoto Naugardiškių bendruomenės ansamblis „Versmės“ (vad. A.Boreišienė). O renginį baigė Alytaus kapela „Bočiai“ (vad. M.Miliauskienė), supynusi dainų ir šokių pynę Lietuvai.
Nusilenkėme Poetui už rautą ir neišrautą Tėvynės meilę, medaus ir kraujo skonį ant lūpų… Per J.Marcinkevičių mus pasiekė istorijos gyvoji versmė, ir toliau gyvenanti pilnavertį gyvenimą…
„Gyvenimo“ informacija