„Namai ten, kur – mama“…

Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje vyko aktorės, fotomenininkės, keliautojos, rašytojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knygos „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ pristatymas, į kurį labai gausiai buvo susirinkę Eglei patys brangiausi žmonės: tėveliai, giminaičiai, mokslo draugai, kaimynai, draugai ir visi, kurie ją myli ir žavisi jos kūryba.

Aktorę pristačiusi ir pasveikinusi bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė pasidžiaugė jos viešnage tėviškėje. Bendraklasis Egidijus Visockas, gražiai prisiminęs mokslo draugus ir mokytojus, vylėsi, kad tai ne paskutinis susitikimas su Egle.

„Koks jausmas grįžti į Prienus?“, – klausė D. Čepeliauskienė, kviesdama pratęsti pokalbį ir diskutuoti. O tuo metu ekrane jau buvo galima stebėti Eglės sustabdytas akimirkas, kuriose užfiksuota be galo daug kontrastų, ypač daug žmonių veidų, įvairių detalių.

„Sugrįžti į Prienus – sugrįžti į savo šaknis, – tvirtino Eglė. – Mano namai Lietuvoje, nes čia gyvena tėvai. Labai įstrigo sūnaus Miko frazė: „Namai ten, kur yra mama“. Draugystę priimu kaip likimo dovaną. Su metais mokyklos, klasės draugai tampa vis brangesni. Todėl labai svarbu neprarasti tos bendrystės“. Eglė dėkojo už galimybę susitikti savo krašte ir pristatyti antrąją knygą. Kaip sakė autorė, knygą turėjusi išgyventi, tik tada ji sugulė į popierių. Anot jos, kiekviena patirtis gyvenime išlieka, ji turi sutapti su naujai įgytomis žiniomis, ir tada įvyksta tas stebuklas, kai: „žinau, ką pasakyti, ir pajuntu, kad mano paskirtis – šviesti ir dalintis“: „Vieną patirtį turėjau prieš septynerius metus. Dabar supratau, kad žinias galiu perduoti naujai kartai, o gal ir tam pačiam skaitytojui“.

Eglės knygoje pilna jos pačios fotografijų, kuriose ji stengėsi užfiksuoti svarbius momentus, žmones, tęsti dar Afrikoje pradėtas etnografijos studijas, atskleisti kontrastus. Eglė atskleidžia ir paslaptingą knygos pavadinimo „Mamahuhu“ kilmę. Tai reiškia: arklys arklys, tigras tigras… Knygoje Eglė pasakoja apie tai, kaip per šešerius metus Kinija keitėsi, kiek daug dar mes apie šią šalį nežinom. „Kinija – kitas pasaulis, – teigia autorė. – Visi skiriasi mąstymu, šeimos samprata, tikėjimu. Tautos mentalitetas suformuotas pasaulio centro mentaliteto, kai valdo viena partija. Jeigu Afrikoje nepatyriau kultūros šoko, tai Kinijoje – priešingai. Afrikoje žiūri žmogui į veidą ir supranti, ką jis galvoja, ką išreiškia gestai. Jie suprantami. Kinai visi vienodais veidais, daug tiria, klauso. Kinijoje ypač paplitęs kolektyviškumas, ir vaikšto jie krūvomis, tik žiūrėk, kad neužmintų, neapspjautų. Negali dairytis, kad neužliptum ant ko nors. Tavo intymi erdvė baigiasi ties nosies galiuku“, – šypsosi ir mielai pasakoja Eglė. Sako, kad dvejus metus nieko rašyti negalėjo. Reikėjo sukaupti labai daug stiprybės, kad suvoktum esmę, perskaityti daugybę knygų, nepasiduoti masės energijai. Eglė teigia, kad svarbiausia yra nešti teigiamą emociją. Pasakoja ji ir apie provincijas Kinijoje, kurių vienoje gyvena per 30 skirtingų etninių grupių. Jeigu Šanchajuje visų kinų veidai vienodi, skiriasi tik ūgiai, tai provincijoje jau skiriasi ir veidai, žmonės prisirišę prie savo žemės, prie tikėjimo. „Kinija be galo įdomi ir tuo, kad Konfucijaus mokiniai tęsia šeimos ir bendruomenės supratimo diegimą visuomenėje. Tauta klausys išrinktojo, jį gerbs ir bus jam ištikima, – pasakoja Eglė. – O išrinktieji turi valdyti harmoningai, t. y. taikingai. Gyvuoja viena konfucioniška sistema – visiškas atsidavimas išrinktajam, kuris yra kolektyvinio būdo principinis pamatas“. Eglė įdomiai kalba ir apie kinų gyvenimą nepritekliuje bei jų laisvėjimą. Sako, kad kinai – didžiausi pasaulio taupytojai. O valgymas jiems tarsi religinė valandėlė.

Ėglė mano, kad didžiausi namai Kinijoje yra tokio dydžio, jog viename galima būtų sutalpinti visus Prienus. Užsiminusi apie vaikų išsilavinimą, ji teigia, kad vaikai labai rūšiuojami, tarp gero ir blogo, jie nemokomi nei klausti, nei mąstyti, o tik mokytis mintinai.

Visi eiliniai darbuotojai Kinijoje turi numeriukus, o asmenvardžius – tik viršininkai. Prieš šešerius metus susikūrusios internetinės erdvės pakvietė kinus pamatyti pasaulį, gauti daugiau informacijos iš užsienio. Tačiau visa informacija iš Vakarų turi filtrus… „Kai žmogus gyvena, dirba, jaučiasi sotus, ateina tarpsnis, kai norisi kažkuo tikėti. Kaip ir religija – neegzistuoja. Vyrauja daolistinė pasaulėžiūra, kai dievo ieškoma gamtoje, kalnuose. Dievas – dao – gyvybės esmė. Energijos, jausmų bei minčių harmonijos ieškoma kiekviename gamtos reiškinyje – dalinasi savo pastebėjimais Eglė. Ji įdomiai pasakoja apie turizmą Kinijoje, vietos gyventojų žingeidumą, vyrų ir moterų santykius, krikščionybę. Ir visa tai galima surasti jos knygoje „Mamahuhu“, kurioje pateikta ir daug statistikos. Kiniją ji pristato ir kaip ambicingą, turtingą šalį, turinčią didžiausią pasaulyje metro. Autorė įdomiai pasakoja ir apie tai, kaip ir ką kinai valgo, kad jiems svarbiausia „kiek daug faktūrų burnoje“…

Eglė Aukštakalnytė džiaugėsi turinti labai stiprų savo lietuvių kalbos bagažą. Lietuviškai Afrikoje ji bendrauja tik su Miku, o Šanchajuje – su lietuvių bendruomene. „Dėkinga savo mokytojoms Anarsijai Adamonienei ir Nijolei Šervenikaitei, sakinio, žodyno kūrėjoms, ačiū joms, kad gražiai šneku“, – dėkojo Eglė. Ji papasakojo, kad šiuo metu dirba mokykloje, kaip aktorė ir kaip režisierė su vaikais. Darbas jai padėjo suprasti naująją kartą. Per šešerius metus Eglė matė didelį Kinijos pakilimą. O norėdama pasidžiaugti gamta ji turi važiuoti apie penkis šimtus kilometrų, pvz., į Geltonuosius kalnus. Tačiau, pasak jos, pačiame mieste labai daug parkelių, gatvelių, kur žmonės ir prieš darbą, ir po jo pasineria į save, kad pakiltų nuo asfalto, darydami pratimus, Taiči, pagal ing ir jang, juda ten, kur plaukia upė, ant tiltelio, kad išplauktų upe tai, ką jie išmeta… Visa tai autorė išsamiai aprašo knygoje. Joje ji taip pat atskleidžia ir geros sveikatos principus. „Tradicinė kinų medicina – tai klodai išminties, – tvirtina Eglė, pasakodama ir apie vėją, kuris skatina ugnį, šilto vandens gėrimą, skirtingų arbatų pokyčius, produktų savybes, kai trūksta energijos arba jos per daug, ir dar daug įdomių detalių. „Jeigu nori ilgai gyventi, tai kiekvieną vakarą turi praeiti tūkstantį žingsnelių“, – cituoja Eglė Aukštakalnytė išminčių Konfucijų ir linki visiems būti sveikiems, daug skaityti.

Palma Pugačiauskaitė