Birštonietis Jonas Raiskas: „Medis turi laiko akis…“

Darbas prie Didžiajam badmečiui ir emigracijai Airijoje paminėti skirto projekto iš Jono Raisko atima nemažai dvasinių ir fizinių jėgų.

2010 metais Šiaurės Airijos Irvinestauno (angl. Irvinestown) mieste, minint Devnišo parapijos Švč. Širdies bažnyčios 100 metų sukaktį, buvo sumanyta įkurti Keltų šventųjų skulptūrų parką, simbolizuojantį krikščioniško tikėjimo ištakas prieš 1500 metų šiame krašte. Unikalus parkas, kurio skulptūras sukūrė kelerius metus šiame mieste gyvenęs birštonietis medžio skulptorius Jonas Raiskas, išgarsino Irvinestauną ir tapo viena lankomiausių vietų šalyje. Į jį atvyksta pasižvalgyti ir išeiviai, šiuo metu gyvenantys Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, JAV.

Imigranto drožiniai davė pradžią skulptūrų parkui

Devnišo parkas virtęs muziejumi po atviru dangumi, į jį užsukę lankytojai nepraleidžia progos išstudijuoti žemėlapį, kuriame pažymėtos airių protėvių gyvenamosios vietovės, jų migracijos maršrutai vandeniu ir sausuma. Išskirtinumo parkui suteikia iš medžio išskobtos skulptūros, airiai domisi jų kraštui nebūdingomis medžio apdirbimo tradicijomis, kurias į Šiaurės Airiją atvežė birštonietis medžio drožėjas Jonas Raiskas. Prie kiekvienos skulptūros įrengti informaciniai stendai su keltų šventųjų, dvasinių vadovų gyvenimo aprašymais.
Pasak J.Raisko, Airijoje jis atsidūrė, ieškodamas darbo ir naujos erdvės kūrybai. Įsidarbino Irvinestauno medienos apdirbimo gamyklėlėje, o kad greičiau bėgtų vakarai be šeimos – ėmėsi to, kas mieliausia širdžiai – pradėjo drožinėti. Po kelių mėnesių miestelio bibliotekoje jau surengė pirmąją savo darbų parodą, keletą drožinių padovanojo naujiems pažįstamiems, taip pelnydamas vietos gyventojų pasitikėjimą.
Domėjimasis šio krašto istorija ir kultūra Joną suvedė su neeiline asmenybe, Irvinestauno katalikų bažnyčios klebonu Maiklu Magorčiu (angl. Michael Mc Gourty). Įvertinęs J.Raisko meninį talentą, klebonas užsakė išdrožti skulptūras miesto bendruomenės pritarimu kuriamam parkui.
Per kelerius metus būsimo Devnišo parko ekspozicijai J.Raiskas išdrožė beveik 20 didelių ir mažesnių skulptūrų su istorinių asmenybių atvaizdais ir religiniais simboliais. Saugant jas nuo didelės drėgmės bei kito aplinkos poveikio, medžio skulptūros buvo impregnuotos specialiomis priemonėmis. Jos eksponuojamos akmeniniuose, gerai vėdinamuose atviruose nameliuose, panašiuose į gynybinius bokštus.
2013 – iaisiais įvykusios parko atidarymo iškilmės tapo įsimintinu įvykiu ir katalikų, ir protestantų bendruomenėms. Medžio skulptūrų parkas iš karto buvo įtrauktas į lankytinų objektų maršrutus, prie pagrindinių kelių pastatytos nuorodos, platinami reklaminiai bukletai, kviečiantys į šį traukos centrą.

Įsijautė į airių tautos tragediją

Šiemet laisvame žemės plotelyje šalia Irvinestauno parko, bažnyčios ir kapinių planuojama atidaryti naują medžio skulptūrų memorialinį ansamblį, skirtą 1845-1853 metų Didžiojo bado Airijoje ir po jo kilusios emigracijos aukoms atminti. Jonas Raiskas dar pernai išdrožė keturias iš aštuonių 2,5 m aukščio skulptūrines kompozicijas, likusius darbus jis pasiryžęs baigti iki istorinės datos 170 – ųjų metinių minėjimo.

– Aštuoneri metai nuo 1845 iki 1853 m. airiams buvo patys dramatiškiausi. Ūkininkai gyveno labai skurdžiai, pagrindinis jų maistas buvo šiame klimate tinkamos auginti bulvės. Kai trejus metus iš eilės bulvių derlių pražudė maras, žmonės liko be darbo, pragyvenimo šaltinio ir maisto. Iki 1853 – iųjų iš bado mirė apie pusantro milijono žmonių, ieškodami geresnio gyvenimo į Didžiąją Britaniją, Jungtines Valstijas, Australiją, Kanadą ir kitur emigravo apie milijoną gyventojų, – Jonas priminė gūdžiausius airių tautos istorijos puslapius, pasiūliusius temą skulptūroms.
Lietuvos piliečiui, kaip ir tūkstančiams kitų lietuvių, patyrusių emigrantų dalią, airių tautai tekę išgyvenimai nesvetimi. Anot J.Raisko, šiandien Airijoje vargu ar berastum šeimą, kurios protėvių nepalietė šie tragiški įvykiai. Jos jaučiasi pakirstomis šaknimis, daugeliui nelikę net giminių kapų, nes daugybė emigrantų nuo ligų ir bado mirė pakeliui laivuose, taip ir nepasiekę kelionės tikslo. Todėl Jonas Raiskas siekia, kad jo kuriamos skulptūros atspindėtų pačius subtiliausius šios tragedijos niuansus ir kviestų nepamiršti, kokias aukas dabartinės airių kartos protėviai sudėjo praeityje.
Vienoje iš jo kompozicinių skulptūrų pavaizduota motina su vaikais ir jų tykanti giltinė. Kitoje skulptūros pusėje – šunelis, prie sukrypusio, kiauru stogu namelio vis dar laukiantis, gal kas nors iš buvusių šeimininkų sugrįš… Kitos dvi skulptūros taip pat perteikia padėties beviltiškumą: naminiai gyvūnėliai graudžiai žvelgia į senolius – jų šeimininkams lemta išeiti Anapus, nes namuose šeimininkauja badas; motina gedi jau mirusios savo dukros, o ant merginos rankų nutūpęs drugelis tarsi neša viltį mažajam broliukui – jis išgyvens. Ketvirtoji, jau sukurta skulptūra, skirta airių emigrantų atminimui. Stovėdami prie burinio laivo jie visiems laikams atsisveikina su savo tėvyne…
Likusiose skulptūrose J.Raiskas pabandys atkurti airių šeimos buities vaizdus badmečio laikotarpiu. Šiuo metu jis renka medžiagą, kuri jam padės kuo tiksliau perteikti subrandintas idėjas. O artėjantis pavasaris skubina jo išvykimo į Airiją datą.

Meno kalba universali

Keisti tie likimo vingiai. Jonas Raiskas būtent svečioje šalyje tapo pripažintu medžio skulptoriumi ir sukūrė ne tik Irvinestauno bendruomenės, bet ir visos airių tautos branginamus darbus, pelnė jos žmonių dėkingumą už pagarbą jų šalies istorijai.
„Neradau Lietuvoje aš savo terpės…“ – apgailestauja medžio drožėjas iš Birštono, palygindamas savo ir kito lietuvių menininko – šviesios atminties skulptoriaus Mato Menčinsko (1892 – 1942), taipogi geriau žinomo išeivijoje, nei Lietuvoje, likimo paraleles.
Menčinskas, išlipęs iš laivo į krantą Barselonoje 1924 metais (Ispanija), kišenėje teturėjo 10 centų. Gyveno be pažįstamų palaikymo, miegojo po atviru dangumi ir dvi savaites buvo beveik nieko nevalgęs. Šio lietuvių emigranto pavyzdys morališkai palaiko ir grūdina Joną siekti savo tikslo, tobulėti profesinėje srityje, nugalėti kelyje pasitaikančius sunkumus.
J.Raiskas į Kiprą, vėliau – į Airiją ir Norvegiją išvyko ne iš gero gyvenimo. Jam pasisekė, kad, ieškodamas „laimės“, savo kelyje susipažino su puikiais žmonėmis, su kuriais jaučia dvasinį bendrumą. Su jais bendraujant Jonui pakanka kelių angliškų žodžių, visa kita padaro universali meno kalba, suprantama šeštuoju pojūčiu.
J. Raiskui medis yra nepaprasta medžiaga. Anot drožėjo, medis turi laiko akis, jame tarsi knygoje surašyti įvykiai, žmonės. Ąžuolai, iš kurių rąstų jis drožia skulptūras, prie Adždailės pilies žaliavo ilgiau nei tris šimtus metų. Net ir nulaužti gamtos stichijos, šiandien jie vis dar gyvi praėjusių epochų liudininkai, spinduliuojantys į aplinką per šimtmečius sugertą energiją ir informaciją.
Todėl, atidarydamas skulptūrų memorialą, skirtą badmečiui ir emigracijai paminėti, birštonietis savo kalboje pasiryžęs dabartinei airių kartai priminti tai, kaip svarbu domėtis istorija, saugoti savo šaknis.

Neša žinią apie Lietuvą ir Birštoną

Meninės raiškos priemonėmis kalbėdamas apie tai, kas svarbu airių tautai, J.Raiskas nepamiršta esąs Lietuvos, Birštono krašto sūnus. Savo skulptūrose kaip įvairius simbolius jis inkrustuoja lietuviškus gintarus, pasakodamas apie tai, kokia gyvybė ir išmintis juose sukaupta. Šie saulės lašeliai atstovauja Baltijos kraštui tolimoje Airijoje.
Išvykdamas į Airiją tęsti pradėto projekto, Jonas kartu vešis ir Birštone išdrožtą darbą „Gyvenimo laivas“, tai bus dovana Irvinestauno miesto bendruomenės nariams ir miestelio klebonui gerbiamam Maiklui Magorčiui.
– Iš nedidelio medžio gumbo jį padailindamas išdrožiau savotišką jūros bangą, o ant jos keteros „patupdžiau“ gintarinę laivo burę. Burei pagaminti panaudojau labai įdomų ir paslaptingą gintaro gabalą, kurio priekinėje pusėje išlikę žolės su lapeliais įspaudai. Kitos pusės paviršius taip pat įdomios tekstūros: išvagotas vandens srovių jis tapo panašus į gyslotas žmogaus rankas, – taip savo dovaną apibūdina Jonas Raiskas.
Irvinestauno bendruomenei J.Raiskas ketina padovanoti ir penkis Juozo Palionio paramos ir labdaros fondo išleistos knygos „Žmonės ir darbai“ egzempliorius su Seimo nario A.Palionio ir knygos sudarytojos A. Aleknavičienės įrašais. Atsivertę ją, pasakojime apie medžio drožėją J.Raiską jie suras ir dvi iliustracijas iš Devnišo keltų skulptūrų parko atidarymo iškilmių. Šios knygos dėka Birštono ir Invinestauno miestų žmonės geriau pažins vieni kitus, – įsitikinęs J.Raiskas.
Dedikacijas anglų kalba knygoje gražiai užrašė Seimo nario padėjėja V.Petkevičienė. Vienoje iš knygų yra ir Birštono savivaldybės merės N.Dirginčienės padėka Irvinestauno miestelio klebonui Maiklui Magorčiui už Birštono bei Lietuvos vardo reklamavimą.
2014 metais pakviestas į Airiją drožti memorialinio skulptūrų ansamblio, birštonietis J.Raiskas iki pat atvykimo nežinojo būsimo darbo temos. Nesant išankstinio projekto, jį teko pradėti nuo nulio.
Todėl Jonas Raiskas už nuoširdumą, patarimus ir kitą pagalbą drožiant skulptūras yra dėkingas daugeliui pažįstamų žmonių, savo srities profesionalų: prieniečių tautodailininkų Onos Aldonos ir Albino Mitrauskų, birštoniečių mokytojos Vydos ir skulptoriaus Aloyzo Toleikių, architektės Aldonos ir bioenergetiko Zenono Kriščiūnų šeimoms bei kauniečiui antikvarui Antanui Motuzui.

Dalė Lazauskienė