Savanoriai – Lietuvos nepriklausomybės sargyboje

Kraštotyrinis – leidybinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenės tarnyboje 1919 – 1940 m.“

Juozas Seliokas apie 1951 – 1952 metus. Pakuonis.

1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai užima Vilnių ir veržiasi gilyn į Lietuvą. Naujai suformuota Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama M. Šleževičiaus, nedelsdama paskelbė šaukimą į savanorių pulkus, kviesdama juos ginti po ilgų 123 – ejų tamsos metų atkurtą Nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Tūkstančiai Lietuvos vyrų, išgirdę šį šaukimą, neliko abejingi. Palikę neapverstą juodo arimo vagą, nebaigtą dainos posmą, jie skubėjo į savanorių rinkimosi punktus Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kitur. Vienas iš pirmųjų savanorių buvo Juozas Seliokas, Vinco, gimęs 1892 m. rugsėjo 13 d. Vilkaviškio apskrityje, Vilkaviškio valsčiuje, Merkšiškių kaime, vidutinio valstiečio šeimoje. Jis, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų bernelių, suvokė savo asmeninę atsakomybę, pareigą Tėvynei. Savanoriai buvo pasiryžę apsaugoti, ginti kur kas daugiau nei tik savo gimtinę, tėviškę – Lietuvos Valstybę. Valstybę, apie kurią nežinojo pasaulis, kurios neturėjo nei jie patys, nei jų tėvai ir seneliai.
J. Selioko atsargos liudijime nurodoma, jog Vilkaviškio apskrities ėmimo komisijos yra „priimtas į aktyvią karo tarnybą“, kurioje „pastojo savanoriu 1919 m. balandžio mėn. 3 d.“ Ši data yra laikoma tarnybos pradžia, kurią pradėjo atvykęs į Artilerijos pulko „Trečią Bateriją“ ir tarnavo joje savanorio sąlygomis. Ten pat nurodoma, kad į aukštesnius laipsnius nepakeltas, karuose ir kautynėse nedalyvavo, sužeidimų nebuvo. Nustatytos karo tarnybos laikas nesutrumpintas, įsisavino rikiuotės kareivio specialybę. Į atsargą paleistas 1920 m. balandžio 7 d. iš Artilerijos pulko. Liudijime pateiktais duomenimis, išvyko į Marijampolės apskritį, Šumskų valsčių, Mikalinės kaimą. Čia Juozas sukūrė šeimą. Vedė dešimčia metų jaunesnę ūkininkaitę Uršulę Zajankauskaitę, gimusią 1902 m. Juozas savanoriu tapo eidamas 27 – uosius. Kaip savanoris, iš Mikalinės dvaro gavo 7 ha žemės Skaiščiūnų kaime. Padedamas uošvių bei paėmęs paskolą, ten įsikūrė ir pradėjo ūkininkauti, o žemdirbys jis jau buvo ganėtinai patyręs dirbdamas tėvų ūkyje.

„Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių“ ir „Lietuvos nepriklausomybės“ medaliai, kuriais buvo apdovanotas J.Seliokas.

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės 10 – mečio proga 1928 metais buvo įsteigti „Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių“ ir „Lietuvos nepriklausomybės“ medaliai. Šiais medaliais buvo apdovanotas ir Juozas Seliokas. Apdovanojimo Savanorių medaliu liudijime rašoma:
„Šiuo tvirtinu, kad Juozas Seliokas, sūnus Vinco, kilęs iš Vilkaviškio apskrities ir valsčiaus, Merkšiškių kaimo, tikrai yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, įstojęs į jos eiles 1919 metais balandžio mėnesio 3 d.
Pasinaudodamas Ministerių Kabineto patvirtintomis Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių taisyklėmis (Vyriausybės Žinių 268 Nr.) apdovanoju Juozą Selioką kūrėjų -savanorių medaliu.
Kaunas, 1928 m. gruodžio mėn. 7 d. 1391 Nr. Pasirašo: Profesorius Ministeris Pirmininkas ir l. e. Krašto Apsaugos Ministeris p. Augustinas Voldemaras ir Gen. Štabo pulkininkas, Vyriausiojo Štabo Viršininkas p. Povilas Plechavičius.“
Keletą metų padirbėjęs ūkyje, Juozas netrukus vėl susiejo savo gyvenimą su Lietuvos kariuomene. 1930 m. balandžio 1 d. buvo priimtas į Marijampolės duonos kepyklą, priklausančią prie 9 – to pėstininkų L. K. Vytenio pulko Karinės Intendatūros laisvai samdomu pirmos kategorijos tarnautoju ir įrašytas į pulko darbuotojų sąrašus. Ūkis buvo išnuomotas nuomininkui, o Juozas nusipirko namą Marijampolėje, Kalkinyčios g. Nr. 35. Centralinės Apdraudimo Sąjungos „Kooperacija“ duomenimis, tai buvo medinis namas skardos stogu, įkainotas 2000 litų. Jame ir įsikūrė Juozo šeima – tėvai, dukros Ona ir Eugenija bei sūnus Juozas. Šioje tarnyboje dirbo iki 1939 m. kovo 16 d., kai dėl kepyklos etatų panaikinimo buvo paleistas iš tarnybos ir išbrauktas iš sąrašų. Tai nurodoma tarnybos eigos dokumente, kurį pasirašo gen. štabo pulkininkas 9 –to pėst. L.K. Vytenio pulko vadas A. Svilas.
Daugelis to meto Lietuvos piliečių, taip pat ir J. Seliokas, skaudžiai išgyveno dėl Vilniaus krašto ir jo istorinės sostinės Vilniaus, begėdiškai atplėštų nuo Lietuvos. Tai liudija ir jam Vilniaus Geležinio Fondo 1934 m. spalio mėn. 10 d. išduotas taip vadinamas „Vilniaus pasas.“ Šio paso įrašai prasideda šūkiu: „Už Aušros Vartus, Gedimino pilį, Vytauto grabą!” Fondo Statutas skelbia: „Svarbiausiu savo uždaviniu laikydama auginti morales, fizines ir ekonomines tautos jėgas savo žemėms atgauti, lietuvių tauta pasirenka Vilniaus Geležinį Fondą… Nuo 1932 metų pradedant visi lietuviai, vis vien kur jie gyventų, ir visi kiti Lietuvos piliečiai… laisva valia apsideda mokesniais okupuotų žemių vadavimo reikalams.“ Taigi, J. Seliokas laisva valia stojo į tik atkurtos Lietuvos valstybės gynybą, laisva valia siekė padėti susigrąžinti nuo Lietuvos atplėštas žemes ir jos istorinę sostinę Vilnių. Ši netektis buvo kraujuojanti žaizda Lietuvos žmonių širdyse.

Įvairūs liudijimai (dokumentai).

Pirmos sovietinės ir vokiečių okupacijų metais J. Seliokas su šeima gyveno Marijampolėje, dirbo įvairiose prekybinėse įmonėse. Į ūkį grįžo praėjus frontui 1944 metų pabaigoje. Tikėjosi toliau sėkmingai ūkininkauti. Deja… Nelengva buvo ir anksčiau darbuotis ūkyje, ypač auginant cukrinius runkelius. Iš sudarytos sutarties su akcine bendrove „Lietuvos cukrus“ matyti, jog reikalavimai cukrinių runkelių augintojui buvo ganėtinai griežti. Bet kai dirbi sau, kai įdėtos pastangos atneša lauktą naudą, tai ir patirti sunkumai teikia dvasinį pasitenkinimą. Po karo ūkininkavimas prarado prasmę. Juk didžiausią dalį sukurto produkto nusavindavo valstybė pyliavų ir mokesčių pavidalu, kurie kasmet darėsi vis labiau sunkesni. Darbas tapo beprasmiškas. Greitai teko visiškai palikti darbu ir meile kurtą ūkį, sodžių. 1949 metai – kolektyvizacijos pradžia. Juozas į kolūkį nestojo. Kam rašytis į kolūkį, vis tiek rezultatas tas pats – netenki žemės, padargų, arklių ir kitų gyvulių… Paliko Juozas ir namus, kurie netrukus buvo nugriauti, kad netrukdytų formuojant žemės masyvus. Sūnus Juozas pasakojo, jog valdžia lyg ir žadėjo už trobesius kompensuoti pagal tuometinius valdiškus įkainius… Tebekompensuoja…
Juozo Selioko dukros Onutė ir Eugenija, baigusios Marijampolės gimnaziją, jau kelerius metus dirbo Prienų rajono pradinėse mokyklose. 1949 metais jos abi mokytojavo Pakuonyje. Taigi Juozas Seliokas su žmona atvyko pas dukras į Pakuonį ir čia apsigyveno. Skaudžiai išgyveno Juozas visas netektis. Anot jo sūnaus, tėvas vaikščiojo tarytum žemes pardavęs. Tik šį kartą žemė ne parduota, o atimta. Be abejonės, dvasiniai išgyvenimai atsiliepė jo fizinei būklei ir sveikatai. Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris J. Seliokas mirė 1956 metais vasario 16 d. Gal ir simboliška – jis ir amžinybėje liko Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje. Palaidotas Pakuonio kapinėse.
Antanas Krūvelis