Fragmentai Mikalauskų šeimos istorijai

Juozas Mikalauskas Prienų globos namuose.

Rankioju palikuonių prisiminimus
Į Alksniakiemio kraštą likimas mane mestelėjo prieš pusę amžiaus. Pažinojau nemažai šio krašto (daugiausia Kampiškių ir Kalvių kaimų) senųjų gyventojų. Prisimenu ir Mikalauskų šeimą, gyvenusią Kampiškių pakraštyje, registruotą jau Alksniakiemio kaime. Šiek tiek bendravau su kai kuriais jų vaikais. Iki šiol nepamiršau vieno apsilankymo pas juos su a.a. miškų ūkio vyr. inžinieriumi Juozu Natkevičiumi. Į jo klausimą: „Kaip gyvenate, tėvuk?“ – senasis Mikalauskas šypsodamasis atsakė: „Nokstu, kaip tas obuolys ant obels…“ Seniai nunoko visi šio krašto senoliai, bet kol jie buvo gyvi, aš neturėjau laiko domėtis krašto istorija. Dabar, vykdydama Justino Marcinkevičiaus pavedimą, po trupinėlį rankioju palikuonių prisiminimus. Viliuosi, gal šiais Justino Marcinkevičiaus metais Prienų rajone pavyks prisikviesti daugiau talkininkų.

Onos Mikalauskaitės prisiminimai
Atkakliai prašoma Ona Mikalauskaitė, gyvenanti Elektrėnuose, atsiuntė žiupsnelį prisiminimų.
„Mikalauskų giminė Prienų parapijoje gyveno nuo XIX a. Tai valstiečių kilmės giminė. Senelių Agotos ir Motiejaus Mikalauskų nepamenu, tik iš pasakojimų žinau, kad senelis buvo prisiekęs rūkorius, augino tabaką, suko „bankrutkes“, rūkė ir kosėjo. Savo tėčio ir brolių garbei galiu pasidžiaugti, kad šio įpročio jie išvengė. Senelio šeimoje gimė 3 sūnūs ir 3 dukros: Juozas, Motiejus, Agnietė, Gertrūda. Vienas sūnus ir dukra (jų vardų neprisimenu) pirmosios emigracijos srautu išvyko į JAV. Žinių apie juos neturiu. Tėtis Juozas Mikalauskas (g. 1895 m.) liko gyventi tėviškėje. Jis seserims išmokėjo dalias, o brolis Motiejus, kaip Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoris, gavo žemės ir apsigyveno Važatkiemio kaime. Su juo liko gyventi ir sesuo Gertrūda. Agnietė apsigyveno Prienuose ir buvo uoli (kaip ir visa Mikalauskų šeima) bažnyčios lankytoja. Motiejaus Mikalausko šeimoje augo 3 sūnūs: Klemensas, Vytautas, Antanas. Jie visi mirę, tačiau šeimos liniją tęsia Klemenso ir Antano sūnūs. Juozas Mikalauskas vedė Oną Laigonaitę (g. 1900 m.) iš Šiauliškių kaimo. Tėvai turėjo 11 ha žemės ir apie 0,5 hą miško. Vertėsi ūkiškai – laikė du arklius, keturias karves, keletą avių, paukščių. Sodyboje buvo gyvenamas namas, tvartas, kluonas“, – prisiminimuose rašo Onutė.

„Paprasta lietuviška šeima“
Taip savo prisiminimus pavadino Onutės brolis Antanas, taip pat gyvenantis Elektrėnuose. Juose rašoma: „Mikalauskai užaugino penkis sūnus ir dvi dukras. Gandrai apsilankydavo kas dvejus, trejus metus. Pirmoji gimė mamai pagalbininkė – Anastazija, po dvejų metų ir tėčiui užvadėlis Juozas. Dar po poros – Albinas, vėliau Ona, Jonas, Antanas ir pagrandukas Rimutis. Šeimai didėjant reikėjo plėsti gyvenamąjį namą. Darbus pradėjo šiek tiek paaugus pirmagimiams. Po namu įrengė didelį rūsį, kuriame karo metu glaudėsi ne tik šeimininkai, bet ir keletas kaimynų. Statant rūsį sudegė klojimas. Betonas buvo maišomas ant išimtų klojimo durų ir žaibas klojimą padegė. Sudegė jame sukrauti medienos ruošiniai, skirti namo įrengimui. Su kaimynų pagalba pasistatė naują klojimą, įsirengė vieną namo galą. Kitas namo galas buvo įrengtas tik po dvidešimties metų.

Nuotrauka iš šeimos archyvo. Mikalauskų šeimos susitikimas 2011 m. vasarą.

Visi jaunieji Mikalauskai lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą. Vyriausieji buvo ruošiami ūkininkauti, o jaunesniuosius mama stengėsi išleisti į mokslus. Augdami vyresnieji prižiūrėdavo jaunesnius, vėliau buvo pratinami prie darbo. Jaunesni ganė žąsis, didesni – galvijus. Ganydavo dviese. Kai vyresnieji buvo pratinami prie kitų ūkiškų darbų, ganydavo jaunesnieji. Gyvulius išgindavo anksti, per karščius – pargindavo, praėjus vidurdienio karščiams vėl ganydavo. Parvarę pietums gyvulius, eidavome žemuogiauti, mėlyniauti, riešutauti. Rudenį, grįžę iš mokyklos, kasdavome bulves, kuliant javus mindavome šiaudus. Ilgais žiemos vakarais mama verpdavo, ausdavo, tėtis vydavo pančius, skaptuodavo geldas ar medpadžius. Vaikai, paruošę pamokas, plėšydavo plunksnas, vienas garsiai skaitydavo.

Planus sugriovė karas ir okupacija
Viskas tikriausiai būtų buvę kaip planuota, jeigu ne karas, ne okupacija, neramus pokario laikotarpis. Vakarais užeidavo partizanai, vyresniųjų bendraamžiai, dieną – garnizonas. Vyriausioji sesuo Anastazija po partizanų apsilankymo mus mažuosius prigrasindavo – „nieko nematei, nieko negirdėjai, nieko nežinai“. Daug ką mačiau ir girdėjau. Mačiau, kaip pusbrolis Klemensas, atvažiavęs žiemą su rogėmis, iš arklio pakinktų ištraukė laiškelį ir perdavė Anastazijai, o ji pusbrolį pagyrė, kad gudriai buvo paslėpęs laiškelį. Niekam apie tai nepasakojau.
Kai kaimuose prasidėjo kolektyvizacija, kaimo vyrai pas Kemežį klausydavo Amerikos radiją. Tikėdamiesi greitu amerikonų atėjimu, kampiškėnai nutarė prašytis priimami į Birštono tarybinį ūkį, galvojo, kad tais metais per Nemuną neišveš nuimtų javų, po to ateis amerikonai, ir vėl viskas bus kaip buvę. Deja, teko „prašytis“ į Karolio Požėlos kolūkį. Kampiškių moterys po steigiamojo susirinkimo juokavo – „sukūrėm kolūkį, kur karo apžėlęs“. Kolūkiečiais tapome visi dar likę namuose – tėvai, Jonas, Antanas ir Rimutis. Sesuo Anastazija jau dirbo Kaune, Juozas tarnavo sovietinėje armijoje, Albinas ir Ona mokėsi Prienų gimnazijoje. Tėtis buvo ligotas, Antanas ir Rimutis mažamečiai, taigi pagrindiniu darbadienių lažo vykdytoju tapo Jonas. Kolūkio valdyba, įvertinusi šeimos padėtį, vieną vasarą patikėjo kiaulių fermą. Davė arklį vandeniui vežioti, atveždavo šiek tiek pašaro. Jonas ir toliau dirbo laukininkystės brigadoje, Antanas ir Rimutis ganė kiaules, bet ponais netapo (kiaulių neganęs – ponu nebūsi). Mama su tėčiu ruošdavo ėdalą. Kitą vasarą Antanas ganė kumeliukus, Rimutis – šeimos karves.
Vasaros atostogų metu jaunieji Mikalauskai kolūkyje kaupdavo, ravėdavo kukurūzus, su tėčiu rugių pėdus statė į gubas. Kitą vasarą šienaudavo pievas, kirsdavo rugius, kraudavo vežimus. Kampiškių žemę perėmus miškų ūkiui tuos pačius darbus dirbo ten. Su Justinu Padriezu aptvėrė daigyną, pasėjo pušų sėklas, lysves apdengė samanom. Kampiškėnai jau šienavo miškų ūkio pievą, suveždavo šieną. Visiems buvo paskirta, kokį plotą turėjo užsodinti pušų daigais. Mikalauskų normą sodino Antanas ir Rimutis. Prieš užtvenkiant Nemuną, teko kirsti medžius, valyti Kauno marių dugną.
Baigę vidurines mokyklas, atitarnavę armijoje ir jauniausieji Mikalauskai į namus negrįžo. Tėviškėje liko tik tėvai jau pilnai įrengtame name. Savaitgaliais kas po vieną, kas su šeima atvažiuodavo, padėdavo. Tik vasaromis vėl buvo pilnas kiemas vaikų. Močiutė prikepdavo didelį bliūdą blynų, išvirdavo puodą baltos kavos“, – baigia prisiminimus Antanas Mikalauskas.

Ištikimiausias tėviškės sargas –
Juozas Mikalauskas
Pasakojimą apie šeimą tęsia Juozas Mikalauskas, šiuo metu gyvenantis Prienų globos namuose.
„Sesuo Anastazija g. 1926 m., baigusi pradžios mokyklą toliau mokytis neturėjo galimybės. 1947 m., išvažiavo į Kauną, dirbo kojinių fabrike „Silva“. Su Vladu Martišiumi susituokė 1949 m. Jie užaugino 3 sūnus. Visi turi šeimas, gyvena Kaune. Anastazija pasidžiaugė dviem anūkais, bet proanūkės pamatyti nespėjo, mirė 1996 m.
Aš gimiau 1928 m. Baigęs pradžios mokyklą dirbau pas tėvus. Nuo 1949 metų tarnavau sovietinėje armijoje Taline eiliniu. Tarnyba sekėsi gerai, jokių nestatutinių santykių nebuvo. Armijoje tarnavau 4,5 m. su pertrauka. Atitarnavus beveik metus paleido, vėliau vėl paėmė.
1954 m. išvažiavau į Kauną ir įsidarbinau audimo fabrike „Sparta“. Dešimt metų audžiau vilnonius

audinius, o vėliau iki 1980 m. darbavausi audinių vėlėju. Kadangi darbo sąlygos buvo kenksmingos, tai 55-erių metų išėjau į pensiją, grįžau į ištuštėjusią tėviškę ir dvejus metus dirbau Birštono girininkijoje, o vėliau dar beveik 10 metų – pionierių stovykloje kūriku. (Kūrendavau ir žiemą, ir vasarą).
Vedžiau 1957 m. Eleną Prokapaitę, kilusią iš Ukmergės. Gyvenome Kaune, nuomavome butą. Po metų gimė sūnus Mindaugas. Jis baigė Kauno politechnikumą ir dirbo Kauno gelžbetonio gamykloje meistru. Su žmona Irena Žiogaite užaugino dukrą Jurgą ir sūnų Donatą. Jurga gyvena Kaune, Donatas – Anglijoje. Deja, Mindaugas gyvenimu džiaugėsi tik 34-erius metus, jį pakirto klastinga liga. Aš džiaugiuosi dviem anūkais ir 3 proanūkiais. Su žmona Elena tėviškėje išgyvenome beveik 30 metų. Pablogėjus jos sveikatai, 2009 m. apsigyvenome Prienų globos namuose. Mano ištikima gyvenimo palydovė 2011 10 11 iškeliavo Anapilin. Kaip ir tėvai (mama mirė 1979 m., tėtis po vienerių metų), ji ilsisi Prienų kapinėse“, – pasakoja Juozas Mikalauskas.
Gimtinė aplankoma retai
Visi senųjų Mikalauskų vaikai išskrido iš gimtojo lizdo, pasklido po Lietuvą ir pasaulį. Amžinybėn iškeliavo Anastazija, Albinas, Jonas. Gimtoji sodyba savo vaikų sulaukia retai, bet, dažniausiai per Onines, į šį nuostabiai gražų kampelį šalia miško ir Nemuno suguža gausus Mikalauskų palikuonių būrys. Palaikome su jais ryšį, tikimės sulaukti daugiau prisiminimų.
Ona Mikalauskaitė apie savo gyvenimą neparašė nė vieno sakinio. Žinau, kad ji rašo eiles, labai gražiai aprašė Nemuną (šį rašinį skaitė per Kampiškių kaimo kryžiaus šventinimo iškilmes), bet savo kūrybos plačiai nepropaguoja. Sunkiai prikalbinau pateikti vienintelį eilėraštį.

„O taip norėčiau dar sugrįžti į vaikystę,
Panemunėm ir parugėm bėgiot basa.
Takeliais miško taip toli nuklysti,
Ir grįžti tik tada, kai šauks mama.

Tegul ir vėl devynetas susės už stalo
Įžiebus lempą, kai lauke tamsu.
Skurdoka vakarienė, bet gera be galo,
Kad mes visi, kad esame kartu.

Dar nepatyrę netekimo skausmo,
Svajonėm skridę ateitin toli,
Ir laukę meilės, laimės, džiaugsmo,
Tikėdami per amžius likt jauni.

Vėliau gyvenime ir klupome, ir klydom,
Ir laimės paukštė skraidė per aukštai,
Gal ne ton pusėn savo luotą yrėm,
Kad tolo vis nuo mūs svajų krantai.

O metai, lyg žirgai, vis lėkė šuoliais,
Ne vien tik džiaugsmą, – skausmą nešdami
Ir vis mažiau viliojo svaigūs toliai,
Supratom, kad nebūsim jau jauni.

Nekvies mūs vakarais mama prie stalo,
Ir lempos neįžiebs pavargusia ranka…
Gyvenome. Dabar suprast privalom,
Kad esam jau išeinančių karta.“

Teresė Murauskaitė