Mūsų bendravimo svarbiausia tema – gamta

Pirmadienį sukaks ketveri metai, kai netekome poeto, akademiko, Prienų Garbės piliečio Justino Marcinkevičiaus. Mūsų iškilaus kraštiečio atminimas gyvas daugelio jį pažinojusių, su juo bendravusių ir jo kūryba gyvenusių žmonių. Šiandien atsiminimais dalinasi Teresė Murauskaitė.

Justinas ir Genovaitė Marcinkevičiai Jundeliškėse. Tai buvo paskutinė gerbiamo kraštiečio viešnagė mūsų krašto žemėje.

Oi, kaip smagiai šokome
Tik pradėjusi dirbti Alksniakiemio girininkijoje (1964 m.) pirmiausia susipažinau su Justino Marcinkevičiaus tėveliu. Jis dirbo laiškanešiu ir laikraščiais aprūpindavo ne tik kolūkiečius, bet ir girininkijos darbininkus, gyvenusius Kalvių kaime. Jo niekada nesutikau vaikštant pėsčiomis – važinėdavo nedidele brikele, traukiama vieno arkliuko. Ir mane, kai į Kalvius kulniuodavau pėsčia, yra ne kartą pavėžinęs.
Todėl drąsiai lydėdavau savo svečius į Važatkiemį, o Justino tėvukas maloniai sutikdavo ir rodydavo šeimos albumą.
Buvusio Kalvių eigulio A. Skučo raginama, susipažinau su Kauno elektros tinklų darbuotojais ir tik septintojo dešimtmečio pabaigoje girininkijos darbininkų sodybėlėse, išsibarsčiusiose Kampiškių ir Kalvių kaimuose, vietoj žibalinių lempų sužibo elektra. Ta proga, susirinkę į didesnę gryčią, suruošėme elektrikams padėkos vakarą, į kurį buvo pakviestas garbusis paštininkas. „Oi, kaip smagiai pasišokau su Onute Vandelskaite ir kitomis kaimo moterimis“, – dažnai prisimindavo gyventojų mylimas laiškanešys.

2010 m. rugpjūčio 3 d. susitikimo su Alksniakiemio bendruomene metu straipsnio autorė deklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Pieva, motinos pilnoji!“. Poetas dėkoja už eilėraštį.

Artimesnė draugystė Atgimimo laikotarpiu
Dirbdama girininkijoje neauginau jokių gyvulių, todėl laisvalaikiu dažnai važinėdavau į įvairius kultūrinius renginius, susipažinau su nemažai rašytojų, dailininkų. Man, gamtosaugos atstovei, bendrauti su kūrybiniais darbuotojais būdavo lengva.
Kada artimiau pradėjau bendrauti su Justino Marcinkevičiaus šeima, tiksliai neprisimenu, bet kai 1992 m. rugpjūčio 16 – 23 d. Birštone vyko Pasaulio lietuvių konferencija „Ryšiai ir neišnaudotos galimybės“, jau buvome gerai pažįstami. Kvietimą į konferenciją turėjau ir aš. Išklausiau nemažai pranešimų, pasisakymų, džiaugiausi, kai vienam posėdžiui pirmininkavo išeivė J. Bublienė ir poetas Justinas Marcinkevičius. Tada svečiavosi pas mane ir poetas, ir p. Genovaitė su anūke Salomėja bei fotomenininke Ona Pajėdaite. Pasibaigus konferencijai mūsų grupelė iškylavo po Prienų ir Birštono kraštą. Gaila, kad nepavyko išsaugoti iškylos metu darytų O. Pajėdaitės nuotraukų.
Erkė buvo sveikut sveikutėlė
Keletą kartų vasaromis po savaitėlę kitą pas mane praleisdavo p. Genovaitė su anūkėliais Justinuku ir Salomėja. Tada suvokiau, kad Genutė, kuri oficialiuose renginiuose man atrodydavo labai ori, yra paprasta, draugiška ir labai darbšti. Niekada nepamiršiu, kaip vieną kartą Škėvonių gūbryje rinkome erškėčių vaisius. Kas juos yra rinkęs, pajuto jų dygliukus. Negalėjau atsistebėti, kaip Genutė be specialios aprangos, nebijodama susibraižyti, kruopščiai triūsė. Erškėčių prisirinkome daug. Parsinešusios juos valėme, o kai vėlų vakarą mane marino miegas, ir aš nuėjau į lovą, Genutė viena juos baigė tvarkyti.
Kitą dieną Salomėja pajuto, kad jai įsisiurbė erkė. Kartu su erke jie išvyko į Vilnių, kur gydytojas ne tik ištraukė, bet ir ištyrė erkę. Gal po poros dienų man pranešė, kad erkė buvo sveikut sveikutėlė.

Bendri pokalbiai

Iš Justino Marcinkevičiaus laiško Teresei Murauskaitei.

Justinas Marcinkevičius niekada nėra nakvojęs mano namuose, bet jie su Genute gana dažnai apie porą savaitėlių atostogaudavo Birštone. Kai kada gyvendavo sanatorijose, kartais poilsio namuose „Birštono turas“. Kai apsistodavo ture, tai kiekvieną dieną pietūs, o retkarčiais ir vakarienė būdavo pas mane. Maistą ruošdavome kartu su Genute, o Justinas ateidavo valgyti nustatytu laiku. Vieną kartą mes sutartu laiku nesuspėjome išvirti pietų. Justinas mus „išbarė“ ir, kol mes baigėme virti, pasėdėjo balkone.
Pietaudami pasikalbėdavome įvairiausiomis temomis. Gerai prisimenu, kad Justinas klausė mano nuomonės dėl pasiūlymo jam kandidatuoti į Prezidentus. Aš atsakiau, kad Lietuvai tai būtų didelė laimė ir garbė, bet jam būtų sunku, nes bus puolamas. Manau, kad mano pasakymas Justino apsisprendimui įtakos neturėjo. Nors jis atsisakė pretenduoti į Prezidento postą, vis tiek buvo puolamas. Dažniausiai kalbėdavome apie gamtą ir miškus. Šiais klausimais mūsų pažiūros sutapo.
Sovietmečiu Lietuvos miškai buvo tausojami, daug medienos tada atsiveždavo iš Karelijos. Atgimimo laikotarpiu pradėjus intensyviau kirsti Lietuvoje (nors leistina kirtimo norma nebūdavo viršijama), ne vienam lietuviui skaudėjo širdį. Garbus miškininkas, dirbęs ministerijoje, a.a. Zdislovas Truskauskas rašytojui Romui Sadauskui yra pasakęs, kad nebūna gražių kirtaviečių. Ypač jautriai dėl miškų kirtimo reagavo menininkai. Justinas Marcinkevičius dar 1968 m. parašė eilėraštį „Kirvis“:
„Kas valandą, kas dieną apstulbina žinia,
Kad – kirvis į kamieną, o blogis į mane.“
Poetui buvo nepriimtinos ir masinės kurorto šventės. Vis prisimenu liūdną ir susimąsčiusį jo žvilgsnį, grįžtant iš šventinio šou estradoje prie Nemuno. Į tokius renginius jis niekada daugiau nėjo.

Įpareigojimas
Kai man reikėdavo nakvoti Vilniuje, mane maloniai priimdavo Genutė ir Justinas. Iki šiol (Straipsnis rašytas 2014 – 01 – 21, – red. pastaba) pasikeičiame kasmetiniais šventiniais sveikinimais.
Rinkdama kraštotyrinę medžiagą apie Joną Kazlauską ir Alksniakiemio pradžios mokyklą, man rūpimais klausimais laišku kreipiausi į Justiną. Išsaugojau jo atsakymą, rašytą 2007 m.
Pati brangiausia relikvija man yra Justino dovanotos knygos su nepelnytai nuoširdžiom dedikacijom.
Tačiau poeto svarbus įpareigojimas parašyti Alksniakiemio krašto istoriją mano vienos pečiams per sunkus. Nedaug gali padėti ir Alksniakiemio krašto bendruomenė. Kiek pajėgiu, renku medžiagą apie Alksniakiemio pradžios mokyklą ir kampiškėnus. Mano pastangos susirasti rimtesnių pagalbininkų kol kas bevaisės.
Teresė Murauskaitė