Kuo „Je sui Gabrielius“ skiriasi nuo talibo?

Kadangi beveik visą šią savaitę buvau išvykęs, į žinias iš Lietuvos turėjau progą pasižiūrėti iš šalies. Suprantama, pagrindinė – apie blogąją Norvegiją: iš kai kurių pasisakymų, būtent pasisakymų, o ne anoniminių komentarų, atrodė, kad pasakojama vos ne apie kažkokio kolektyvinio Antikristo karaliją, kurios vaikų teisių apsaugos institucijos (nors kažkaip iškart nedera Antikristas su vaikų teisių apsauga…) atėmė iš lietuvių emigrantų berniuką vardu Gabrielius, perdavė jį vietiniams globėjams. Po to ir antrąsyk, kada tautiečiai atžalą iš globėjų nudžiovė ir mėgino per Švediją parsivežti Lietuvon, Švedijos teisėsauga bėglius sulaikė ir pasielgė įprastai logiškai – sugrąžino berniuką ten, iš kur jis buvo neteisėtai paimtas, o visą šią istoriją į tą vietą, kur buvo pažeista teisė.
Apie Norvegijoje šios šalies institucijų esą kryptingai grobiamus lietuvių emigrantų vaikus girdime nebe pirmą kartą. Graudžiai, sentimentaliai: lietuviai, stačiai aukščiausios pasaulyje moralės nešiotojai Norvegijoje patiria tiesiog laukinį šios valstybės terorizmą (kartais pagalvoji, kokia reakcija būtų, jei kalbėtume apie Izraelį!), kuris panašus į viduramžiais puslaukiniams vikingams būdingą žmonių grobimą ir pavertimą vergais.
Kaip sakoma televizijos šou projektuose – deja, neįtikino. Dėl kelių priežasčių.
Viena vertus, puikiai prisimenu, kad prieš keletą metų, prapliupus lietuvių migracijai į Norvegiją, viena šios šalies pareigūnė mūsų žiniasklaidoje subtiliai įspėjo, kad vykstantys gyventi ir dirbti turėtų bent šiek tiek susipažinti su norvegiškais įstatymais. Sufleravo, kad kai kurie jų, ypač vaiko teisių srityje, lietuviams gali pasirodyti keisti, neįprasti ir nesuprantami. Dar subtiliau buvo pasakyta, kad dėl to lietuviško nesupratimo, žinoma, niekas jų keisti nežada.
Kita vertus, jeigu ilgesnio euro (lito, dolerio – nesvarbu) į Norvegiją vykstantys emigrantai, nekalbant apie tuos, kurie yra tvirtai apsisprendę savo ir savo vaikų ateitį susieti su šia šalimi, nepasivargina pasidomėti teisinės aplinkos, kurioje teks gyventi, subtilybėmis, jiems niekas negali padėti. Aš jau kukliai nutylėsiu apie nenorą susipažinti su tos šalies istorija, tradicijomis bei problemomis, kurios labai dažnai paaiškina, kodėl vienos ar kitos teisinės normos yra priimtos.
Trečioji priežastis, kodėl nesujaudina šūkiai „Je sui Gabrielius“ yra ta, kad yra patologiškai nepataisoma lietuvių visuomenės dalis, kuriai it kraujo reikia „mergaitės“ arba „berniuko“. Trumpiau tariant, permanentinės Garliavos ir nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje. Būtina mokyti gyventi ne save, o kitus, spjauti į visus įstatymus, jeigu jie neatitinka jų sugedimo arba paranojos erdvių. Žiauriai klydo tie, kurie tikėjosi, kad neseniai buvusi „mergaitės istorija“, vertinant pagrindinę jos pasekmę – vaikas nebegalėjo gyventi Lietuvoje ir vos ne kaip nuo mafijos slepiamas liudininkas su savo motina turėjo išvykti iš šalies, turės kitokią pabaigą.
Ketvirtas pastebėjimas: kolektyvinis „Je sui Gabrielius“ vos prieš kelias savaites mėtė papuvusius pomidorus į suknistą Europą, kuri neišgali pasipriešinti bangoms emigrantų, kurie ne tik neįsilieja į europietišką gyvenimo kultūrą, negerbia vietos įstatymų, bet tampa islamo teroristais, žudančiais autochtonų nacijos atstovus. Nesuprantu: į Prancūziją vykstantiems emigrantams keliamas reikalavimas integruotis, gerbti įstatymus ir europiečių gyvenimo būdą. Į Norvegiją vykstantiems lietuviams, regis, šis reikalavimas netaikytinas. Matyt, dėl tos priežasties, kad esame didesni europiečiai už norvegus.
Penkta priežastis įtarti pošlykščią kolektyvinę veidmainystę yra empirinė. Lietuvos teismuose keletą metų nagrinėta ir vos pernai baigta emigrantų iš Čečėnijos Malikui ir Khadizhat Gatajevams iškelta baudžiamoji byla, kurioje jie buvo kaltinami terorizavę savo globotinę, kada ji panoro gyventi atskirai. Mat gyvenimas atskirai nuo globėjų šiek tiek prieštarauja Kaukazo tautų tradicijoms, o Lietuvos institucijos siekė parodyti, kad tos tradicijos nieko nereiškia, jeigu gyvenama Europos Sąjungoje ir čia individo teisės beigi laisvės yra svarbesnės už gimtinėje įprastus prietarus ir tradicijas.
Absoliutus kognityvinis disonansas. Kada jis smegeninėje dreba… Nepavydžiu tokiems žmonėms.
Nenustoju žavėtis Edita Žiobiene, vaikų teisių tarnybos vadove, kuri net šia, ne itin malonia proga (sugeba paaiškinti ne tik įstatymo raides, bet ir dvasią), išėjusi iš susitikimo su Prezidente, išrėžė: Lietuvos vaikų teisių apsaugos teisėkūra žiauriai atsilieka nuo kaimyninių Europos Valstybių ir, jeigu tiesiai ir šviesiai – šios problemos teisiniu apipavidalinimu akivaizdžiai esame pasirinkę Rusijos politinę tradiciją.
Komplimentas mums tik vienas: neturime Rusijos Dūmos deputatų Jarovojos ir Milonovo pavyzdžių, kurie dabar Seime įregistruotų karo paskelbimo Norvegijai įstatymą arba už bausmę norvegų šeimoms uždrausti įvaikinti vaikus Lietuvoje. Būtų taškas…

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas