Ir mes buvome vaikai…

Išlaužo pagrindinės mokyklos bibliotekininkės Birutės Klimčauskienės iniciatyva bibliotekoje veikia paroda „Atspėk, kas aš“. Parodos tikslas – mokiniams ir jų tėvams pristatyti mokyklos žmones per jų vaikystę bei mokyklinius metus, kad taptume artimesni ir geriau suprastume vieni kitus.

Bibliotekininkės iniciatyvą palaikė visi mokyklos darbuotojai: mokytojai, darželio auklėtojos, valytojos, darbininkas. Beveik dvi savaites jie nešė savo vaikystės nuotraukas, žaislus, drabužius… Taip ekspozicijoje atsirado per pirmą pasimatymą vilkėta suknelė, eglutės žaisliukai, kelios mokyklinės uniformos, medinis laivelis, net treji kailinukai, pageltusios knygos ir „Genio“ žurnalai, vadovėliai, sąsiuviniai, vaikiškas barškutis, pažymių knygelė, pašto ženklų kolekcija, daug lėlių, „atminimų“ sąsiuvinis, drožtukas… Susidomėjimą kelia ir neįprastas eksponatų pateikimas: daiktas (vaikiška kepurytė, išleistuvių suknelė) nuotraukoje ir „gyvai“ padėtas. Paroda intriguoja: iš eksponatų reikia įspėti, kuris mokyklos darbuotojas prisistato.
Aktyviausi parodos lankytojai – mokiniai. Jie ateina pavieniui ir su mokytojais. Mokytojai, pritaikę parodos eksponatus prie pamokų turinio, skatina mokinius atidesniu žvilgsniu pažvelgti į aplinką, kurioje augo praėjusio tūkstantmečio vaikai, į jų laisvalaikį, pomėgius, net to laikmečio vaikiškų drabužių madas.
Apsilankę parodoje, mokiniai sužinojo daug naujo. Jie pamatė, kad mokytoja Ingrida kolekcionavo atvirukus apie gyvūnus, valytoja Genovaitė ir psichologė Ieva – „atminimus“, geografijos mokytoja Kristina domėjosi burtais, o mokytoja Lina gražiai piešė. Vaikus stebina, kad dailės mokytoja Edita yra baigusi akordeono specialybę ir lankiusi gimnastiką, matematikos mokytoja Neringa mėgo vaidinti, o kūno kultūros mokytojas Rolandas buvo puikus laivelių iš medžio žievės drožėjas. Parodoje mokiniai randa jiems neįprastus, įdomius dalykus: sunkius vaikiškus kailinukus, neaiškios paskirties daiktus (pavyzdžiui, drožtuką), vaikišką medinį vežimėlį… Įsižiūrėdami į nuotraukas mokiniai pastebi, kad žmogų geriausiai galima atpažinti iš akių. Dalindamasis parodos įspūdžiais, trečios klasės mokinys Ignas tvirtina, kad ji „labai mįslinga ir reikėjo daug atidumo“.
Suaugusieji parodos lankytojai akcentuoja malonumą prisiminti: „buvo labai malonu…, mintimis nuklydau į savo vaikystę“ (Mokyklos tarybos narė Aušra), „buvo labai smagu prisiminti savo vaikystę“ (seniūnijos darbuotoja Rima).
Vykstant parodai mes, suaugusieji, supratome, kad ji – puikus įrodymas to, kad esame brandūs. Juk kiekvienam iš mūsų reikėjo įveikti vidinį barjerą. Reikėjo drąsos atsiverti. Paroda galėtų būti geru priminimu ir visiems tėvams, kaip svarbu išsaugoti kiekvieną vaiko vaikystės liudijimą: nuotraukas, darbelius, žaislus, drabužius…
Parodos prasmingumą gražiai įvardija mokytoja Eglė. Kreipdamasi į mokinius, ji rašo: „Vaikai, mes irgi kažkada buvome padaužos vaikučiai, paskui mokiniai, turintys patinkančių daiktų – drabužių, žaislų, knygų, piešinių… Turėjome savo vaikiškų svajonių, kurios išsipildė arba taip ir pasiliko atminties koridoriuose… Mes visi labai panašūs. Vien dėl to turime būti draugiški ir nuoširdūs vieni kitiems“.
Dalia Visockienė
Išlaužo pagrindinė mokykla