Mes laukėm sustoję, kada mus sušaudys

Prisiminimai apie 1991m. sausio 13 -osios naktį prie Parlamento

1991 m. sausio 13-oji Lietuvos istorijoje išrašyta kraujo ir pasiaukojimo raidėmis. Ligi šiol iš visos Lietuvos skamba gyvi tos nakties liudijimai. Jurgis Montvila iš Prienų dalyvavo tuose įvykiuose. Pagarba ir dėkingumas Jurgiui Montvilai ir visiems Prienų krašto žmonėms už drąsą, už meilę Lietuvai. Spausdiname Jurgio Montvilos eilėraštį.

Stovėjom tąnakt
prie Parlamento rūmų,
Aplinkui pleveno
karštų laužų dūmai,
Žinojom, kad jie
nevaikys mūs, negaudys,
Mes laukėm sustoję,
kada mus sušaudys.
Prieš tanką – tik dainą,
tik meilę prieš kulką,
Ginkluoti tik laisve.
Kad tik neparpultum!
Dievuli brangiausias,
suteik mums stiprybės,
O įtampa augo
iki begalybės.
Kad tai būt tik sapnas –
norėjos baimės.
Jau nieks netikėjo
išvengti nelaimės.
Prie bokšto jau krito
narsuolių būrys,
Kada žudikus jie
prie mūs atvarys?
O katedros varpas
vis gaudė ir gaudė,
Stovėjom ir laukėm,
kada mus sušaudys.
Tik ta moteriškė
nuo Prienų miškų
Ramiai sau stovėjo
su savo vaiku,
Tvirtai įsirėmus
į Trispalvės kotą,
Padirbtą iš jauno
berželio šakoto…
Nurimo širdis,
kai supratom – nueisim,
Tai niekad
pas savo vaikus nepareisim,
Ir vėl neturėsim
Tėvynės savos,
Ir vėl nebus ilgai
laisvos Lietuvos.
Gyvent, nors ir sunkiai,
laisvi mes pradėjom,
Atėjo tas laikas,
kur laukėm, tikėjom,
Nors niekam
gyvenimas dar neapkarto,
Galvojom geriau būt,
geriau jau… iš karto.
O katedros varpas
vis gaudė ir gaudė,
Mes laukėm sustoję,
kada mus sušaudys.
Link mūsų važiuoja –
toks gandas atėjo.
Sujudo vėl žmonės,
minia sutankėjo.
Šį kartą nusuko į šalį –
nedrįso,
Gal gi dar ryt rytą
mes saulę išvysim?
Šį kartą jau tankai –
pasklido žinia.
Ir vėl susispaudė
beginklė minia.
Čia kunigo Grigo
laiminantys žodžiai –
Atleiskit sau nuodėmes,
broliai bepročiai,
Jūs mylit Tėvynę
ir Dievas jus myli,
Giedokim Tėvynei
tvirtai, nors ir tyliai.
O Lietuva brangi,
kai žmonės užtraukė,
Pragriaudėj pro šalį
žvaigždėtieji tankai.
Stovėjom ir laukėm,
kada nužudys mus,
O rytas jau brėško
raudonas, neryškus.
Kiek tapo lengviau
ir kiek širdys atlėgo,
Kai mišios, laikytos
mūs kunigo Grigo,
Sušildė mūs dvasią,
nors kūnams dar stigo
Tų laužų kaitros.
Prieš rytą pasnigo.
Palaimino kunigas
dar kartą minią –
Atleiskite priešams,
mylėkit Tėvynę!
Atleidom.
Kažkaip lyg lengviau pasidarė,
Lig tol, kol kažkas
iš minios garsiai tarė:
Link mūsų – šarvuočiai.
Minia vėl pritilo,
Tik ta moteriškė,
kur nuo Prienų šilo,
Užtraukė „Marija…“
Minia susiūbavo
Ir erdvės tą giesmę
giedoti pagavo,
Pilki Vilniaus bokštai,
Parlamento sienos,
Užtraukė tą giesmę
kiekvienas, kiekvienas –
Gražuolis, apšepęs,
vagis ir turtingas,
Nežiūrint bebalsis jisai
ar balsingas.
Giedojo ją Vilnius
lyg jūrmarės ošė.
Giesmės neišdrįso
sušaudyt šarvuočiai.
Kai saulė pabudo,
iš baimės pabalus,
Sesutės ir brolių
jau kūnai atšalo.
O katedros varpas
vis gaudė ir gaudė,
Kai mes vis dar laukėm,
kada mus sušaudys.
Varpai viso Vilniaus
taip gaudė, taip gaudė,
Lydėjo tų sielas,
kur naktį sušaudė.
P.S. Atleiskite, žmonos,
kad šitaip išėjo,
Kad tąnakt visoms jums
likimai trumpėjo.
Atleiskit, sūneliai,
atleiskit, dukrytės,
Kad vertėm iš baimės
pro langus dairytis.
Atleiskite, tėčiai,
ir mamos negulę,
Išgelbėt per naktį,
kad meldėt Dievulį.
Kad mes tiktai laukėm,
kada mus sušaudys…
Bažnyčių varpai
ligi šiol skamba graudžiai.