SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda LRT TV laidoje „Dėmesio centre“ šią savaitę vožtelėjo maždaug taip: kad kada nors vėliau niekas nesakytų, esą niekas neįspėjo dėl atsirandančių valdžios švaistūniškumo apraiškų, įspėjame – 2015 m. šalies biudžeto projektas yra perdėm optimistinis. Nes grįstas svajonėmis, o ne realia padėtimi. Ne tikrovę derinant prie ekonomikos rodiklių, o skaičius prie tikrovės. Kitaip tariant, akcentuojant tuos, kurie esą patvirtina valdžios optimizmą ir nutylint arba išvis atmetant tuos, kurie verčia optimizmu abejoti ar net jį paneigia iš pačių pagrindų.
Dėl prognozių – nesistebiu. Neoficialiai patvirtinama, kad Finansų ministerijoje yra išdraskytas Fiskalinės politikos departamento Makroekonomikos skyrius, kuris dabartiniam ministrui nelabai patiko dar 2007 – 2008 m. (žinia, tuomet buvusio ministerijos vadovų optimizmo klausimu), o skyriaus vedėjas Ričardas Kasperavičius – jau kaip ir nebe vedėjas.
Pono Nausėdos požiūriu, valdžia biudžeto projektą rašė remdamasi chronišku principu – pirmiausia suskaičiavo išlaidas, o prie jų ėmė derinti pajamas, pro pirštus vertindama makroekonominę šalies aplinką: iš pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų ateina ne pačios geriausios žinios – Europos Sąjungos ekonomika vis dar neatsigauna po krizės ir nepasiekia daug kartų burto augimo rodiklių, Skandinavijoje taip pat nedaug gerų ženklų, o Rusijoje bręsta rimtos bėdos, jei ne tikra ūkio katastrofa.
Drįsčiau teigti, kad 2015 m. biudžetas – tik vienas prastas ženklas iš kelių. Rodančių, beje, kad Lietuvos ūkio augimas gali stoti, nes pasiekus „euro įvedimo pergalę“, valdančiąją koaliciją gali apimti ne šiaip švaistūniškumo apraiškos, bet vos prieš septynerius-aštuonerius metus matyta ir, įtariu, jau puolusi užmarštin beprotybė. Galbūt tai nereiškia, kad po kelerių metų šalį vėl ištiks ūkio nuosmukis, tačiau randasi vis daugiau ženklų, kad netolimoje ateityje teks susitaikyti ir pripažinti, kad Lietuva pralaimi konkurencinę kovą su kaimyninėmis šalimis. Žinoma, nelyginant su Rusija ar Baltarusija, į kurias, reikia manyti, keturių partijų koalicija, išskyrus kai kuriuos odiozinius veikėjus, nesilygiuoja.
Naujausias ženklas: senokai teko matyti, kad valdžia su tokiu entuziazmu ėmėsi taršyti mažąsias ūkines bendrijas (MB) – verslo veiklos formą, kuri buvo sukurta ūkio krizės laikais ir leido savo veiklą norintiems žmonėms imtis jos su sąlyginai mažesne įstatinio kapitalo, mokesčių ir biurokratinių procedūrų našta. Sprendžiant iš dabartinio valdžios entuziazmo, šio verslo modelio nebeliks išvis arba naujosios sąlygos nebeteks pirmapradės esmės, patrauklios daugeliui žmonių. Jiems ji buvo priimtina, nes nereikalavo 10 tūkst. Lt įstatinio kapitalo, atsakomybės dalininkų turimu asmeniniu turtu MB bankroto atveju ir „Sodros“ draudimo.
Valdžia detaliau savo kryžiaus žygio prieš MB neaiškina. Leidžiama manyti, esą ją erzina tai, kad dalis ūkinės veiklos dalyvių turi perdėm lengvatines mokesčių sąlygas ir jokių įsipareigojimų socialiniam draudimui. Taip sakant, mūsų teisė rinktis: jeigu valdžią erzina per maži palyginti mikroskopinės verslo bendruomenės dalies įsipareigojimai, kaip taisyklė, dažniausiai problema tampa didesniais „Sodros“ įsipareigojimais didesniam bedarbių skaičiui pašalpų forma. Nekalbant, tarkime, apie beveik užtikrintą pasitraukimą į kitas šalis tų žmonių, kuriems MB tapo tiltu į interneto verslą. Kiek teko skaityti, kai kurie į Lietuvą persikraustę Rusijos interneto verslo veikėjai, kviesdami savo kolegas sekti jų pavyzdžiu, MB nurodė kaip itin palankią verslo aplinką.
Ar MB medžioklė stebina? Ne itin. Prieš porą savaičių teko kalbėtis su vienu Lietuvos stambiu verslininku iš tų, kurie vis dar turi vilties įkalbėti valdžią elgtis išmintingai. Esminis pašnekovo komentaras verslo santykių su valdžia tema buvo maždaug toks: „Įsivaizduoji, politikai nebeprašo verslo pinigų, jie pinigus valdo ir savo nuožiūra dalina juos verslui“. Savaime suprantama, iš įvairaus lygio valstybės, savivaldybių ir valstybės įstaigų biudžetų, paskanindami dalybas ES struktūrinės paramos fondų lėšomis.
Būtų nuodėmė teigti, kad verslo autoriteto įvardyta problema – išskirtinė socialdemokratų ar jų koalicijos partnerių liga. Regis, patiriame per dešimtmetį (ar dar iš anksčiau, nuo PHARE programos laikų) susiformavusią ES paramos neigiamą pusę arba grimasą. Jos fizionomija labai paprasta: politikai diktuoja žaidimo taisykles verslui (po teisybei, ne tik jam, bet ir intelektualiai visuomenės erdvei, tačiau tai kita tema). Bet ne tik. Artimesnį savo kūnui verslą (spėju – ne už ačiū) jie apipila ES paramos lėšomis, taip visiškai iškreipdami konkurencinę aplinką. Tie, kas turi verslą, tačiau nerodo didelių pastangų prisiglausti prie politikų, valdininkų kūno, turi nedidelį pasirinkimą: bankrutuoti, kreiptis bedarbio pašalpos arba emigruoti.
Greičiausiai todėl valdžiai darosi nebeįdomios verslo godos. Verslo sąlygų gerinimas, palankumo jam didinimas nyksta iš politikų darbotvarkės. Joks „gerinimas“, „didinimas“, „skaidrinimas“ ir pan. savo reikšme neprilygsta galimybėms, kurias šiandien turi politikai. Turi ir naudojasi.
Problema labai lengvai prognozuojama: ši grimasa gali taip sužaloti ūkio ir verslo sveikatą, kad nuo 2020-ųjų (ES paramos srautai ims mažėti) cypsime kaip šunyčiai. Bet užtai ligi tol – tai pagyvensime! Arba kai kurie pagyvens.
Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).