Atejimas

Žodis „adventas“ iš lotynų kalbos adventus reiškia „atėjimas”. Tai naujų liturginių metų pradžios laikas, trunkantis keturias savaites nuo artimiausio sekmadienio šv. Andriejaus dienai (lapkričio 30 d.) iki Viešpaties Gimimo dienos.

Sankt Peterburgas, Isakijaus soboro mozaikos detalė, kurią galėjo kurti ir N.Silvanavičius.

Advento vaikinkas

Advento vainikas yra tradicinis Kalėdų simbolis iš visžalių augalų, kuriame kiekvieną advento sekmadienį uždegama po žvakę. Vainiko apskritimo formos simbolika yra labai sena,  tai amžinumo ir vienybės ženklas, o žvakės ant Advento vainiko simbolizuoja ateinančią į pasaulį šviesą – Jėzų. Vainikas puošiamas riešutais, kurie išreiškia  gyvenimą ir prisikėlimą, lauro lapai – pergalę prieš persekiojimus ar kančią, pušis ar eglė –  nemirtingumą, vaisiai (obuoliai, apelsinai) žymi krikščionio gyvenimo  vaisingumą. Advento vainikas yra tradicinė Kalėdų laikotarpio puošmena, kuriame ir žvakės turi savo prasmę. Pirmoji žvakė reiškia viltį, antroji – ramybę, trečioji – džiaugsmą ir ketvirta – meilę. Centre per Kalėdas uždegama balta žvakė, simbolizuojanti gimusį Jėzų. „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (plg. Jn1, 9).

Pirmą kartą Advento vainikas buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Evangelikų bažnyčios pastorius Johanas Heinrichas Wichernas (1808-1881) savo namuose įkūrė našlaičių, benamių berniukų prieglaudą 1833 m. O maždaug nuo 1940 m. pastorius mokiniams pradėjo rengti advento vakarais susikaupimo pusvalandžius, kurių metu pasakojo apie Adventą, Kalėdų prasmę, visi giedodavo giesmes. Pradžioje buvo uždegama žvakė, ir taip iki Kalėdų ryto ratu buvo uždegamos  24 žvakės, kurios įgavo Šviesos vainiko pavadinimą. Berniukams šie vakarai prie žvakės labai patiko, tad jie sumanė papuošti vainiką eglės šakomis – gyvybės simboliu. Pamažu iš šių pastoriaus namų namų tradicija šviesos vainiko išplito šeimose. Tačiau vainiką su 24 žvakėmis namuose buvo sudėtinga įrengti, todėl XIX a. pabaigoje  vainike liko keturias savaites  ženklinančios.

Katalikų bažnyčioje Advento vainikas buvo įrengtas Kelne 1925 m., po 5 metų – Miunchene, dar po 5 metų išplito į Austriją. Italijoje paprotys atkeliavo tik po 1965 m.  O Lietuva perėmė advento vainiko tradiciją, panašu kad atkūrus nepriklausomybę.

Kiekvienoje krikščioniškoje enciklopedijoje rašoma, jog Advento metu svarbu: paruošti save Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei, švęsti mylinčiojo Dievo  įsikūnijimą pasaulyje. Parengti sielas būti tinkamomis ateinančiam Išganytojui šventojoje Komunijoje. Ruošti save galutiniam Kristaus atėjimui ir mūsų teismo mirties bei laikų pabaigos metu.

Vilties arba budėjimo žvakė

Advento laukimo metu ypač prisimename, kad mūsų dvasia turi budėti, kol keliaujame žemės kelionėje. Pamiršus Dievą ir Kristų, mūsų viltis numiršta. Dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusių tikėjimas bei viltis kyla į Dievą. Kai gyvenimo saulė leidžiasi ar kasdien daugiau tamsos nei šviesos matome ir kyla pagunda prarasti viltį, turime prisiminti, kad Dievas yra visada su mumis, nepriklausomai nuo mūsų gerumo ar piktumo. Jis šalia ir laukia, kol mes į Jį atsigręšime ir Jam atversime savo širdį.

Budėjimas reiškia, kad turime savo vidų panašiai kaip automobilį atiduoti techninei apžiūrai. Tai laikas atgailai, peržiūrima, kurioje vietoje yra netvarka. Dvasiškai „šlubuojant“ reikia mums gydytojo, tai yra dvasininko. Gydo per kunigą Atgailos metu pats Kristus, nepalieka ir meiliai padeda. Dera prisiminti nusidėjėlį ant kryžiaus, kuris teištarė vieną maldą ir tuojau pat buvo nuteisintas. Prisimintinas ir apie apaštalas Judas, kuris trejus mokėsi tikėjimo paslapčių, gyveno su Mokytoju, tobulėjo, o per vieną naktį prarado visus nuopelnus ir iš dangaus „nusileido“ į pragarą.

Ramybės žvakė

Kun. J. Zdebskis vienose rekolekcijose pasakojo apie patyrimus, kad mūsų artumoje būna žmonių, su kuriais būnant, pailsi ir nusiramini. Dievas žino, – jis sakė,- kodėl taip yra. Ir yra tokių žmonių, nuo kurių kuo greičiau norisi pasišalinti… Kun. Juozas svarsto, kad „tas, kuris mums pavydi ramybės,  viską darys, kad mumyse būtų ne meilė, bet baimė. Tai yra vienintelė būsena, kurią šėtonas turi, ir kurią jis gali kitiems duoti. Meilės pažadinti jis negali, nes jos neturi, bet baimę jis valdo. Jis yra baimės valdovas. (…) Esama ir žmonių, kurie bando save paguosti, kad jiems neliko meilės, jų nemyli niekas,  tuomet juos užvaldo noras įbauginti kitą, būti tuo, kurio bijomasi. Arba kaip būdinga šėtonui, jis nori būti garbinamas. Vargšai žmonės – patys neieško ramybės ir kitiems trukdo jos siekti“.

Palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos (1910-1887) rašė, jog ieškodami ramybės, turime nusiteikti proto, akių ir kalbos tylai. Kalbos tyla išmokys tiek daug dalykų: kalbėti Kristui, būti linksmiems laisvalaikio akimirkomis, gebėti pasakyti daug naudingų dalykų. Be to, tyla mums leidžia būti panašesniems į Kristų, nes Jis ypač mylėjo šią dorybę. Akių tyla mums padės matyti Dievą. Proto ir širdies tyla. „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tyla mums dovanoja naują požiūrį į bet kokį dalyką. Svarbiausias dalykas yra ne tai, ką sakome mes, bet tai, ką Dievas sako mums ir per mus. Jėzus visada mūsų laukia ten, tyloje.

Siekiant vidinės ramybės, labai svarbu puoselėti nuolankumą. Graikijoje gyvenęs vienuolis Paisijus Sviatogorec rašo, jog žmogus gali būti nuolankus tuomet, kai save iš tikrųjų pažįsta. Dirbdamas savęs pažinimo darbą, pamatai, kiek tuščio garbės troškimo, tuščio didžiavimosi ir kitko yra pas mus. Kuo labiau gilinamės į save, tuo žemesnius save matome. Kai žmogus supranta savo tikrą padėtį, Dievo malonė jį pakylėja. Štai čia slypi gili krikščioniškojo gyvenimo tiesa. Visų pirma žmogui reikia pažinti savo vidines ligas, bet nesistengti sirgti kitų žmonių trūkumais. Sakoma, jeigu žmogus nesirūpina savimi, tai velniūkštis ras jam darbo, ir jis jau sielosis ne dėl savęs, bet dėl kitų žmonių ligų. Vienuolis pataria, pamačius artimo trūkumus, sau pasakyti: „Kažin pažiūrėjus geriau, gal pas mane šis trūkumas taip pat gyvena?“ Ir jeigu aptiksime pas save šiuos netobulumus, tuomet jau mes žinome, su kuo reikia kovoti. Toks dvasinis darbas yra nematomas, sunkus, tačiau  atneša didelę naudą. Ypač senatvėje žmogus, kai apleidžia iliuzijos, kuriomis kadaise gyventa, supranta, jog „dvasiškai sušlubuoja“ . Tokio žmogaus Kristus nepalieka, bet meiliai padeda. Žmogui dvasines ligas gydyti reikia, reikalingas ir gydytojas (dvasininkas). Tuomet darytina atgaila.

Džiaugsmo žvakė

Apaštalas Paulius sako, kad dvasingo žmogaus gyvenimo vaisius yra meilė, džiaugsmas. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju – džiaukitės!“ (Fil 4,4) Dievas pirmiausia yra paguodos Dievas, kuris džiaugiasi, galėdamas įgyvendinti giliausius žmogaus širdies troškimus, kurie nėra priešingi gyvenimui. Jėzus kalno pamoksle tiems, kurie yra dėl jo niekinami, persekiojami ir „visaip šmeižiami“ liepia džiaugtis ir linksmintis bent jau todėl, kad jų laukia gausus atlygis danguje. Krikščionims Jėzaus prisikėlimas yra tas įvykis, kuris žymi pilniausią ir stipriausią Dievo pažado išsipildymą ir amžinojo gyvenimo pilnatvės prasmę ir viltį. Kai tiki, kad Jėzus atėjo į žemę dėl manęs ir tavęs, kai supranti giliausią savo gyvenimo tikslą, tuomet aplanko vidinis džiaugsmas.

Meilės žvakė

Meilė – tai žiūrėjimas į Tėvą, kuris mylėjo mus taip, kad nepagailėjo savo Sūnaus (Plg. Rom 8, 32), tai Dievo Žodžio klausymas, tai įsiklausymas į Šventosios Dvasios valią, kurią jaučiame savo viduje ir kuri veda mus link kito. Priimk kiekvieną žmogų kaip Viešpaties dovaną. Kiekvienas tau yra patikėtas kažkuriam laikui ar visam gyvenimui. Meilė man juos dovanojo, ar priėmiau juos su meile? Ar padėjau jiems augti su meile?

Šv. Ireniejus iš Liono rašė, jog „Dėl savo begalinės meilės Kristus tapo tokiu kaip mes, kad iš mūsų padarytų visiškai tokius kaip Jis“.

Geroji Naujiena kalba apie Dievą, kuriam nereikia jokių žmogiškos meilės įrodymų, nes Dievas mus myli be priežasties, be pagrindo. Esame pakviesti rimtai žvelgti į kvietimą mylėti ir gyventi su meile: tai yra kvietimas visiems.

Penktoji advento vainiko žvakė

Ši žvakė, kurios spalva yra  balta, uždegama šv. Kalėdų rytą. Psalmininkas rašo: „Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis? (Ps 26, 1) Liuteronų pastorius dr. Ditrichas Bonheferis (1906-1945) rašė: „Kai žvelgiu į Jėzų, matau jį einantį žingsnis po žingsnio pirma manęs. Kai žvelgiu tik į Jį ir seku paskui Jį, tai šiame kelyje esu apsaugotas. Nes Jis pats yra kelias. Jis yra siauras kelias ir ankšti vartai. Tik Jį vieną svarbu rasti. Jei tai žinome, einame pirmyn siauru keliu, pro ankštus Jėzaus Kristaus kryžiaus vartus, į gyvenimą, ir būtent tas kelio siaurumas mums tampa tvirtumu.“

Tegul Viešpaties šviesa spindi mūsų gyvenime ir teapšviečia mūsų kelius. Siekime pakilti iš savo menkumo, ilgėkimės Dievo meilės. Pasisemkime kantrybės iš Dievo, kuris kantriai laukia manęs, kol aš atsigręšiu, atsiprašysiu ir susitiksiu su Juo. Tegul šis mano laukimas persikeis į šventę, kuri tęsis per amžių amžius.

Roma Zajančkauskienė

Birštono sakralinis muziejus