Ar minėsime piliakalnių metus?

Kokia mūsų valstybės vizitinė kortelė šiandien? Su kuo siejama mūsų šalis? Pagal ką pasaulis mus  atpažįsta? Daugelyje šalių – dar pagal Sabonį… O kaip rytoj? Gal jau pagal Meilutytę?.. Pagal Lietuvos sutartines? Medinius kryžius, dainų šventes? (juk UNESKO pripažinusi jų unikalumą, įtraukusi į reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą). O gal pagal mūsų krašto piliakalnius? Ar nebūtų gražu: užsienyje  pasigiriame, jog esame iš 1000 piliakalnių šalies, ir visiems tampa aišku, jog iš Lietuvos… Jų gausa, išlaisvinta iš apaugusių medžių ir krūmų tankmės(per ją apie 80% piliakalnių nematomi) , aptvarkyta ir prieinama kiekvienam lankytojui, taptų tokiu kultūriniu ir istoriniu objektu, kokio neturėtų jokia kita valstybė!  O kur dar natūralios ar supiltos aukštumėlės su savo sakralinėmis vietomis! Viską sudėjus, susidaro įspūdingas skaičius – 1500! 

Pasak archeologo Algirdo Girininko, vien Jiezno, Stakliškių seniūnijose stūkso 15 piliakalnių. Dauguma gynybinio pobūdžio, buvę įtvirtinti, paaukštinti, apjuosti giliais grioviais, pylimais, pasirengę atremti kryžiuočių invaziją. 4 Pelekonių, Paukščių, Virkininkų, Medžionių, 2 Noreikiškių, Lepelionių, Gerulių, 2 Stakliškių, Vilkininkų, Pieštuvėnų. Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius šį rudenį organizavo talkas, su entuziastais tvarkė Pelekonių piliakalnius (visi jie dešiniajame Nemuno krante), turi sumanymų, kaip juos parodyti turistams. Gausių Panemunės piliakalnių ateičiai neabejingi ir mūsų kaimynai. Iš Kriūkų valsčiaus (Šakių raj.) kilęs kultūros istorikas A.Vaičiūnas džiaugiasi, jog jo tėviškėje net 6 piliakalniai; visi jie tvarkomi, yra tyrinėti, liepos 6 – ąją, Valstybės dieną, ant jų moksleiviai organizuoja patriotines akcijas. A. Vaičiūno nuomone, kiekvienas rajonas turėtų išleisti savo piliakalnių aprašus.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip praturtėtų mūsų lietuviškas kraštovaizdis, jei žmogaus akiai būtų atvertos visų buvusių pilių, šventyklų vietos, jei iki jų patogiai privažiuotume ar prieitume, o pasiekę rastume nuorodas, aprašymus, patogiai apžvelgtume nuo tų aukštumėlių atsiveriančias apylinkes ir taip prisiliestume prie istorijos… Šias kultūrinio paveldo vertybes parodytume ir svečiui…

… Neseniai Mokslo Akademijoje vyko apskritojo stalo diskusija „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieška“. Susirinko visuomeninių organizacijų atstovai, mokslininkai, kraštotyrininkai. Diskutuota įvairiomis temomis. Kokie veiksniai lėmė ypač tankų piliakalnių susiformavimą istorinėje Lietuvoje ir gretimose baltų žemėse? Kas nulėmė piliakalnių atminties nunykimą ir vizualinį jų nuskurdinimą, o kartu ir mūsų protėvių iškilios kultūros numenkinimą? Ar įmanomas ir ar nūdien reikalingas deramas daugumos piliakalnių mentalinis ir vizualinis atgaivinimas? Kaip tai turėtų būti daroma? Lietuvos MA narys, prof. hab. dr. R. Grigas, vadovavęs diskusijai, akcentavo piliakalnių atminties išsaugojimo svarbą, priminė, jog dar birželio mėnesį buvo kreiptasi šiuo klausimu į šalies pirmuosius asmenis, tačiau atsakymo nesulaukta. Jį, kaip tautotyrininką, labai domina įvairiapusis piliakalnių vaidmuo; ne visi jie atliko gynybinę funkciją, kai kurie – ir sakralinės paskirties. Pašnekovą nuvylė matyto Liškiavos piliakalnio būklė – apleistas, laiptai sulūžę, aplankęs jį nepamatysi jokios metrikos, informacijos. Žemaitijoje piliakalnių daug, o Klaipėdos gidai skundžiasi rajonuose neturį ką rodyti… R. Grigas pabrėžė, jog svarbu per piliakalnių atminties išsaugojimą atkurti tuometinės gyvensenos vaizdą. Klaipėdos universiteto docentas, archeologas G. Zabiela pažymėjo, jog piliakalniai – tai materialinės kultūros palikimas (formavęsis 2,5 tūkstančio metų!), seniausias mūsų paveldas, apčiuopiamas, matomas ir dabar (palyginkime su Egipto piramidėmis!). Istorikas, prof. A. Tyla apibūdino piliakalnius kaip teritorinės apsaugos ir gynybos punktus. Jų įrenginėjimas, kolektyvinis gynimasis nuo priešų turėjo įtakos mūsų tautiečių sąmonės raidai. Telkimasis į bendruomenes išaugo iki valstybės susidarymo. Būtų sveikintina patyrinėti komunikacinius ryšius tarp piliakalniuose įsikūrusių bendruomenių. Dar kalbėjo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J. Dingelis (jis ir visuomeninio judėjimo „Piliakalnių atmintis“ koordinatorius, pažymėjęs, kad vis labiau plinta tradicija kiekvienais metais per Valstybės dieną 21 valandą uždegti ant piliakalnių aukurus, ir taip dvasiškai sujungti viso pasaulio lietuvius), dailininkas A. Stasiulevičius (kitąmet vyks jotvingių tragedijai skirtas tapytojų pleneras), Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius A. Staponkus, Valstybės kultūros paveldo komisijos pirmininkė G. Drėmaitė, A. Vaičiūnas, „Versmės“ leidyklos vadovas P. Jonušas, Nepriklausomybės akto signatarai A. Endriukaitis, V. Pavilionis ir kt. Susirinkimo dalyviai svarstė, kaip „užbaigti piliakalnių bylą“, kaip savivaldybes, seniūnijas, vietos bendruomenes įtraukti į šį vajų. Visi vieningai nusprendė pakartotinai kreiptis į Seimą su pasiūlymu vienus iš artimiausių kalendorinių metų paskelbti Lietuvos piliakalnių atminimo ir tvarkymo metais. Jie galėtų būti pasirengimo Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti metais.

Juozas Pugačiauskas