Iššūkis Išlaužo parapijiečiams – suremontuoti bažnyčią

Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčia šaukte šaukiasi remonto. Ilgą laiką aplink bažnyčios pastatą nebuvo drenažo, todėl lietus pliaupė sienomis, vanduo merkė žemę ir pamatus. Po to, kai pamaldų metu neatlaikė nuo drėgmės supuvusios grindys, ir vienas parapijietis įlūžo, pavojinga vieta buvo aptverta apsaugine juosta. Ilgainiui drenažas buvo įrengtas, sutręšusios grindlentės pakeistos naujomis, tačiau užtvaros nesiryžtama nuimti. Tai perspėjimas tikintiesiems, kad, prieš statydami koją, gerai įsitikintų, ar toje vietoje grindys išlaikys svorį.

Išlaužo parapijos bažnyčioje lankęsis LR Seimo narys A.Palionis išklausė klebono S.Bitkausko ir Carito atstovių išsakytas problemas.

Atkreipė savivaldybės dėmesį į problemas

Statybininkų paskaičiavimais, Išlaužo bažnyčioje pakloti naujas grindis atsieitų maždaug 50 tūkst. litų (2013 metų kainomis). Uolūs parapijiečiai, pritariant Vilkaviškio vyskupijos egzorcistui, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionui, teol. lic. kun. Sigitui Bitkauskui, jau metus einančiam ir Išlaužo parapijos klebono pareigas, raštu kreipėsi į Prienų rajono savivaldybės merą ir administracijos direktorių, prašydami skirti bent dalį lėšų, už kurias galėtų įsigyti medžiagų ir sumokėti už darbus. Tikintieji ir patys nenusišalinę nuo prievolės remti savo bažnyčią, jau surinkta dalis lėšų, reikalingų grindų remontui, tačiau jų trūksta. Todėl parengti nauji aukų lapai, ir išlaužiškių bus prašoma aukoti dar kartą. Daugelis žino apie apverktiną grindų būklę, ne vienas yra matęs ir pro skyles vidun landžiojančius „žvėriukus“, akis bado ir aptrupėjusi, vietomis išgriuvusi, bažnyčios tvora (kažkada ji buvo itin puošni).

Klebonas Sigitas Bitkauskas pripažino, jog, be ganytojiško darbo, parapijoje jo laukia iš tiesų nelengva misija surasti lėšų, reikalingų ne tik bažnyčios grindų remontui, presbiterijos pertvarkymui, avarinės būklės tvoros sutvarkymui, bet ir elektros instaliacijos atnaujinimui. Klebono teigimu, iš priešgaisrinės saugos specialistų gautas ne vienas perspėjimas dėl netvarkingos, neatitinkančios reikalavimų instaliacijos. Visgi S.Bitkauskas nuogąstavo, jog taip greitai reikiamų lėšų nepavyks surinkti. Tam esama ir objektyvių priežasčių.

Aukotojų mažėja

Kun. S.Bitkausko teigimu, kaimiškajai parapijai sunku sudurti galą su galu. Išlaužo parapijoje tarp parapijiečių susiklosčiusi tradicija į bažnyčią maldai ir dvasiškų reikalų tvarkymui gausiau susirinkti savaitgaliais. Todėl per mėnesį paaukojamų lėšų nepakanka atlyginimams ir mokesčiams sumokėti. Papildomai per metus gyventojai, bažnyčiai skirdami 2 proc. nuo pajamų, parapijai perveda apie tūkstantį litų.

Kažkada Išlaužo parapijos tikinčiųjų bendruomenei priklausė 1600 žmonių, tačiau akivaizdu, kad pastaraisiais metais jų skaičius sumažėjęs. Nuolatiniai aukotojai – bažnyčios neaplenkiantys pensinio amžiaus žmonės, daugelis gyvena vieni, nes jų vaikai ir vaikaičiai išvykę uždarbiauti į svečias šalis.

Kita vertus, sakė klebonas S.Bitkauskas, Išlaužo parapijai nuo pat bažnyčios pastatymo priskirtas ir Linksmakalnio miestelis, kuris priklauso Kauno rajono savivaldybei. Todėl dalis miestelio tikinčiųjų pasimelsti mieliau vyksta į Garliavos bažnyčią. Pasak klebono, siekiant juos susigrąžinti į savą parapiją, reikėtų atsidėti ilgalaikiam ir nuosekliam pastoraciniam darbui. Visgi jis raštu kreipėsi į Linksmakalnio seniūną, kviesdamas šio krašto tikinčiuosius pagelbėti savo parapijos bažnyčiai, kurioje jie tuokiasi, krikštija vaikus, užsako šv. Mišias už giminės mirusiuosius. Finansinės paramos bus prašoma ir iš Kauno rajono savivaldybės.

Tikintieji remia bažnyčią pagal išgales

Kun. S.Bitkauskas sako, kad Išlaužo parapijoje po dešimtmetį ir ilgiau dirbę klebonai, parapijiečiams ir rėmėjams padedant, pagal galimybes rūpinosi bažnyčios ir parapijos pastatų remontu. Aukos rinktos kelis kartus, gyventojai pagelbėjo ir statybinėmis medžiagomis, neatlygintinu darbu bei technika. Kun. Vlado Bobino rūpesčiu 1987 metais pakeistos grindys, atnaujintas bažnyčios vidus, perdažyti altoriai, sakykla ir suolai.

Išlaužo parapijos Carito reikalų vedėja Rita Kašiubienė ir jos pavaduotoja Onutė Seniūnienė pasakojo apie tai, kaip vyskupijos kurijos, parapijiečių, Prienų rajono savivaldybės ir kitų rėmėjų, netgi politikų, lėšomis buvo suremontuotas, perdengtas iki tol buvęs apleistas, nuniokotas klebonijos pastatas. Buvusiam klebonui Žydrūnui Burniui parapijiečiai atskubėjo į pagalbą ir tuomet, kai viename iš apleistų parapijos pastatų buvo nutarta įrengti šarvojimo salę, ir kai prireikė įrengti drenažą aplink bažnyčios pastatą.

Bažnyčios aktyvui priklausančios moterys pasiryžusios ir šį kartą apeiti visus kiemus bei paprašyti gyventojų paaukoti, kiek kas gali.

Kun. S.Bitkauskas parapijos tikinčiuosius jau informavo, jog tarpušvenčiu jų namuose nekalėdos, numatytas aukas jis prašo skirti bažnyčios remontui. Vis dėlto akivaizdu, jog jų tikrai nepakaks, todėl prireiks paramos iš šalies.

Ar bažnyčios istorija įdomi tik vietiniams?

Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčia negali tikėtis valstybės biudžeto paramos, nes nėra įtraukta į jos saugomų kultūros paveldo objektų registrą, nėra paskelbta nei sakraline vertybe, nei architektūros paminklu. Dėl šios priežasties statinys negali pretenduoti ir į europinių fondų lėšas. Be to, pagal nusistovėjusią tvarką gautas lėšas skirsto dekanatai, todėl bet kada gali atsirasti svarbesnių reikmių, nei Išlaužo bažnyčios remontas, pavyzdžiui, Balbieriškio tikintieji laukia, kada iš pelenų prisikels nauja bažnyčia.

Rita Kašiubienė prisimena dar savo mamos pasakojimą apie tai, kad neorenesansinė, stačiakampė, vienabokštė Išlaužo bažnyčia buvo pastatyta grafų Tiškevičių dvaro pastato vietoje, panaudojus jo sienas ir rūsius. Rašytiniuose šaltiniuose užrašyta, kad iki 1926 metų aplink dvarą driekėsi 340 hektarų žemės. Ją nuomos teisėmis valdė Mykolas Gustaitis.

Po žemės reformos dvaro žemė buvo išdalyta. 1926 metais naujai kuriamai parapijai buvo paskirti aštuoni hektarai žemės ir Išlaužo dvaro rūmai.

Buvusieji dvaro rūmai iki langų buvo sugriauti, ir iš jų 1933 metais pastatyta Švč. M.Marijos, Krikščionių Pagalbos, mūrinė bažnyčia. Pasakojama, kad pirmasis Išlaužo klebonas kun. Vytautas Gurevičius ne tik vadovavo statybos darbams, bet ir pats dirbo, nešiojo plytas, į statybą sudėjo visas savo santaupas – apie dvidešimt tūkstančių litų. Pastatęs bažnyčią, šventorių gražiai aptvėrė geležinių virbų tvora su betoniniu pamatu. Viename dvaro pastate įrengė kleboniją, kituose – namą bažnyčios tarnams ir parapijos salę. Visi šie darbai pareikalavo daug lėšų, todėl kun. V.Gurevičius vaikščiojo apdriskęs, dažnai beveik be batų. Iki šiol sklando istorija apie tai, kaip jam vienas kunigas davęs 25 litus batams nusipirkti.

Ir parapijiečiai, ir kun. S.Bitkauskas mano, kad bažnyčios pastatymo, jose esančių paveikslų atsiradimo istorijos gali atskleisti netikėtų ir įdomių dalykų, jeigu tik kuris nors istorikas sutiktų padirbėti archyvuose ir paieškoti su bažnyčia susijusios medžiagos.

Specialistai teigia, kad bažnyčios vargonai, meistro J.Astrausko pastatyti 1938 m., vieni vertingiausių Lietuvoje. Išlaužiškių šeimos savo prisiminimuose ir nuotraukų albumuose saugo pasakojimus apie bažnyčioje dirbusius žmones bei dosnius rėmėjus. („Gyvenimo“ redakcija kviečia atgaivinti atmintį ir juos užrašyti.)

Pasak parapijiečių, Išlaužo bažnyčia nusipelno būti įtraukta į saugotinų objektų sąrašus. Su prašymu išsiaiškinti, kiek tai realu, jie kreipėsi į LR Seimo narį Andrių Palionį. Išlaužo parapijos bažnyčioje apsilankęs politikas pažadėjo tikintiesiems padėti.

Išnaudoti galimybes ir gyventi kukliau

Kun. S.Bitkauskas mato ir daugiau neišnaudotų galimybių. Po bažnyčia yra erdvūs, skliautuoti senoviniai rūsiai. Kažkada jo patalpose gyveno kunigas, jo šeimininkė, repetavo giedoriai, vaikai mokėsi Katekizmo, buvo sandėliai. „Parapijos reikmėms rūsiai nenaudojami, todėl juose būtų galima įrengti patalpas, pritaikytas bendruomenės poreikiams, kraštotyros muziejui ir pan.,“ – teigė klebonas.

Dalė Lazauskienė