95 metai – ne gyvenimo galukelė

 Koks ilgo gyvenimo receptas? Kaip nugyventi iki žilos senatvės, turint šviesų protą, neprarandant noro bendrauti ir džiaugtis kiekviena likimo skirta diena? Gruodžio 1 – ąją Prienų rajono ilgaamžes, vėlyvą rudenį šventusias 95 – erių metų jubiliejus, aplankę ir pasveikinę LR Seimo narys Andrius Palionis bei jo padėjėja Valė Petkevičienė nepaliovė stebėtis ilgaamžiškumą lemiančiais mūsų krašto žmonių genais, pozityviu požiūriu į gyvenimą, nepaisant išgyvenimų, tremties, sunkaus darbo. 

Lapkričio 26 -ąją 95 metai sukako Išlaužo gyventojai Barborai Brundzienei.

LR Seimo narys A.Palionis, jo padėjėja V.Petkevičienė pasveikino ilgaamžę Barborą Brundzienę.

Kartu su sūnaus Jono šeima gyvenančios B. Brundzienės kambaryje staliukai paversti altorėliais, nukrautais įrėmintomis relikvijomis, kurios jai primena Vilniaus kalėjime ir Igarkos lageriuose praleistus metus. Iš duonos trupinių pagamintas rožančius, baltų nėrinių kraštelis, tremtinio pažymėjimas, šeimos nuotraukos. Visa tai susiję su jos pačios gyvenimu.

Iš Žemaitijos, Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus kilusi Barbora Lukaitė, įtarus ryšiais su partizanais, buvo pasodinta į kalėjimą, mušta, kankinta, o po dvejų metų ištremta. Patekusią į ligoninę ją išgelbėjo jos pomėgis gražiai siuvinėti, nerti ir megzti. Kaip prisimena, sanitarinės dalies viršininkė, pamačiusi jos talentą, panoro pasipuošti, o paskui ją – ir kitos. Todėl tremtinė užsiėmė rankdarbiais, už tai gaudavo papildomą porciją duonos.

Tremtyje ji susipažino su kitu tremtiniu, buvusiu karininku Stasiu Brundza, ir už jo ištekėjo, o po Stalino mirties paskelbus amnestiją, 1956 metais su sūnumis Rimu ir Jonu sugrįžo į Lietuvą. Apsistoti vyro prieš karą pasistatytame name Kaune nebuvo leista, todėl šeima, vengdama susitikti su baltomis meškomis, įsikūrė Išlauže, S.Brundzos žuvusios sesers name, kuriame gyveno kartu su kitais šios giminės tremtiniais.

Čia šeima susilaukė dar vieno sūnaus – Algio. Didelių mokslų neišėjusi Barbora Brundzienė atsidėjo vaikų auginimui, namų ir ūkio priežiūrai. Iš turtingos ir mokytos giminės kilęs jos vyras buvo baigęs gimnaziją ir du instituto kursus, kaip kariškis dvejus metus praleido komandiruotėje Prancūzijoje ir Belgijoje. Todėl, kaip mena sūnus Jonas, vaikams jis nuolat kartodavęs, kad šie mokytųsi užsienio kalbų. Pasak tėvo, gebėjimas kalbėti prancūziškai tremties metais jam, jau pasmerktam mirti nuo bado ir ligų, išgelbėjo gyvybę.

Deja, Barboros vyras iš tremties sugrįžo palaužtos sveikatos, mirė prieš tris dešimtmečius. Barbora, sulaukusi šešių vaikaičių ir keturių provaikaičių, gyvenimo keliu žengia toliau. Kaip senatvėje būna – viena diena pasitaiko šviesesnė, kita ūkanomis aptraukta. Marti Klotilda ir sūnus Jonas stengiasi, kad mamos savijauta būtų kaip įmanoma geresnė, todėl parenka tinkamesnį maistą, vaistus ir organizmą stiprinančius papildus.

Kai Seimo narys A.Palionis atsisveikindamas pažada į šiuos namus atvykti po penkerių metų, kai B.Brundzienė švęs savo 100 metų jubiliejų, moteris nusijuokia ir kraipo galvą. Bet ką gali žinoti, juk ilgaamžės plaukuose tik viena kita sidabrinė gija…

Liudvika Smolskienė – su sūnaus Sigito šeima ir Seimo nariu A. Palioniu.

Prienietė, F.Martišiaus gatvės gyventoja Liudvika Smolskienė labai įdėmiai išklausė svečių sveikinimus 95 – erių metų jubiliejaus proga. O iš parlamentaro rankų dovanų gavusi knygą „Žmonės ir darbai. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai“ lyg ir apsidžiaugė.

Kaip tvirtina kartu gyvenantys jos sūnus Sigitas ir anūkė Irma, močiutė dar iki praėjusių metų skaitė knygas, bet, va, atsigulė į slaugos ligoninę ir „aptingo“. Be skaitymo, kitas moters pomėgis – siuvimas. Jei tik gerai rodytų akys, moteris ir dabar siūtų. Vaikaitė ne kartą ją užtikusi prie siuvimo mašinos. Įpročiai taip greitai nepamirštami, juk Liudvika Smolskienė siuvėja dirbo nuo pat Prienų siuvimo fabriko susikūrimo (maždaug 1958 m.) iki pensijos ir ilgiau.

Liudvika gimė 1919 metų lapkričio 20 dieną Mordosų kaime (Balbieriškio sen.), galima sakyti, ištekėjo už kaimyno iš Vazgaikiemio. Išgyveno sunkų pokario metą, kai jos šeimai teko slapstytis nuo tremties. Liudviką išgelbėjo tai, kad buvo jau pakeitusi pavardę. Jauna šeima, tėvams padedant, Dvariukyje pasistatė namą, dirbo valdiškus darbus, augino vaikus, gyveno ūkiškai.

Liudvika Smolskienė savo vyrą pragyveno jau dvidešimt metų, iš jos pagimdytų šešių vaikų likusi tik viena jos paguoda – sūnus Sigitas su šeima, penki vaikaičiai ir penki provaikaičiai.

Dalė Lazauskienė