Siponių dvaras – teismų karuselėje (1835 – 1870 m.)

Juozui Palioniui atminti

Juozas Palionis buvo didi, visu savo prasmingu gyvenimu ir aktyvia visuomenine veikla pasiaukojusi mūsų kraštui ir visos Lietuvos žmonių gerovei, asmenybė. Anapilin prieš trejetą metų išėjęs Lietuvos Respublikos Seimo narys buvo giliai paniręs poetinės pasaulėjautos gelmėse, todėl stengėsi suprasti kiekvieną poezijos, meno, kultūros žiburėlį mūsų krašte, visuomet jį paremdavo. Žaviesi jo polėkiu atkurti, sutvarkyti Siponių dvarą, istoriją ir paveldą, atskleisti visa tai krašto visuomenei.
Valė Petkevičienė ir Juozas Palionis su didele meile ir kūrybos aistra yra parašę išsamią kraštotyrinės medžiagos analizės ir sodraus poetinio žodžio studiją apie Siponių krašto žmones istorijos lūžių tarpsniuose (Valė Petkevičienė, Juozas Palionis. Čia Nemunas vingiuoja.,V,2012). Siponių dvaras visuomet buvo kontrastingas. Nusprendėme šiek tiek plačiau pažvelgti į 19 amžiaus Siponių dvaro ypatybes. Manome, kad šalia valstiečių kovos dėl žemės ir asmeninės laisvės, bajorų – dėl buvusios valstybės atgaivinimo (tai jau esame apibendrinę šiais metais Juozo Palionio paramos ir labdaros fondo paremtame ir išleistame leidinyje „Birštono kraštas ir kaimynai kovoje už laisvę 1863 – 1864 metais“, ypač įdomus buvo Siponių dvaro konfliktas dėl miško ribų. Mediena nagrinėjamu laikotarpiu tapo ypač svarbia preke. Jos reikėjo dvarų plėtimui, valstiečių sodyboms. Didesnę svarbą ji įgijo 19 a. 6 – 7 dešimtmečiais kuriantis pirmosioms Birštono medinėms sanatorijoms, statant medinius vasarnamius. Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo miško medžiagą pradėjo naudoti savo sodybas statęsi juridiškai laisvi valstiečiai.

Siponių dvaro valdytojas Henrikas Belinskis (1798 – 1866)

Belinskių Junošos herbo giminė yra kilusi nuo Krokuvos (Belianai), daugiausia pasklidusi po Baltarusiją. Lietuvoje jie turėjo dvarus Siponyse ir Ukmergės rajone – Vepriuose ir Šližiuose. Nuo 18 amžiaus pradžios iki 1777 m. Siponių dvaras priklausė grafams Butleriams ir buvo vadinamas Butlerių linija, riba, kur tęsėsi jų valdos dešiniajame Nemuno krante. Nuo 1777 m. Siponių dvaras atiteko dvarininkui Karoliui Plaščinskiui, paskutinio Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionui. Nuo 1828 m. Siponių dvarą jau nuomavo Henrikas Belinskis. Plaščinskiui prasiskolinus, 1835 m. eksdivizinis teismas už skolas dvarą atidavė valdyti kreditoriams. Didesnioji dalis – Siponių dvaras atiteko Henrikui Belinskiui, o mažesnioji – Panemunės dvaras su Tauliukų kaimu – Nemajūnų gėrybių valdytojui, Birštono kurorto kūrėjui Adomui Bartoševičiui (LVIA, f.381, ap. 25, b. 381, l.111 – 123). Eksdivizinis teismas taip pat nustatė ribas tarp minėtų dvarų ir Birštono valstybinio dvaro (kartais vadinamo ir Punios dvaro dalimi – V.K.), kuris iki baudžiavos panaikinimo priklausė Punios valstybinio iždo seniūnijai. Punios seniūnija visus pavasarį užliejamus dešiniojo Nemuno kranto nuo Punios iki Pelekonių žemės rėžius buvo suteikusi dirbti apylinkių valstiečiams. Siponių dvarui minimu laikotarpiu priklausė Siponių, Jackonių, Martinonių, Zajų kaimai.

Pats Henrikas Belinskis turėjo aštuntąjį iš 14 civilinių carinės Rusijos laipsnių – kolegijos asesoriaus laipsnį. Šis laipsnis savo svarba prilygo kariniam majoro laipsniui, į kolegijos asesorių buvo kreipiamasi: „Jūsų aukštoji, prakilnybe“. Šį laipsnį galėjo įgyti aukštąjį mokslą baigęs ir kelerius metus valstybinėje tarnyboje ištarnavęs bajoras. Nuo 1858 iki 1864 metų Henrikas Belinskis dirbo Trakų apskrities bajorų vadovu, kuris organizavo bajorų susirinkimus, teikė kad ir retai įgyvendinamus pasiūlymus caro valdžiai (LVIA, F. 1248, ap. 2, b. 173, l. 110 – 117). Savo žmogiškąjį tipinio prisitaikėlio be principų veidą Siponių dvaro savininkas atskleidė sudėtingais 1863 – 1864 metais. Iš pradžių, pamatęs pirmuosius sukilėlių laimėjimus, prisidėjo prie kovos, vyko į Vilnių, manė, kad bus išrinktas į sukilėlių vadovybę. Sukilėliams pralaimint, išdavinėjo juos, skundė carinėms represinėms struktūroms. Sukilėliai buvo nuteisę ji mirties bausme, bet šią bausmę vėliau pakeitė 3000 carinių rublių bauda (Ten pat, p.121). Netekęs tarp Trakų apskrities bajorų autoriteto, 1864 m. kovo 18 dieną Belinskis paprašė iš šių pareigų jį atleisti. Į jo vietą iki 1871 m. buvo išrinktas kunigaikštis Cezaris Giedraitis (LVIA, f.381, ap.25, b.1050, l.1-6). Siponių dvaro savininkas sukūrė šeimą, bet nesusilaukė vaikų. Mirė 1866 metais, buvo palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse.

Ginčai dėl miško

1835 m. eksdivizinis teismas nustatė ribas tarp privačių Siponių, Panemunės ir Birštono valdiško dvarų. Vienok, carinis matininkas Karlovičius neperžiūrėjo tikslių Butlerių Siponių dvaro ribų ir daugelyje vietų į vieną ar kitą pusę pakeitė žemių ribas. Adomas Bartoševičius pedantiškai laikėsi iki 1835 m. galiojusių ribų pagal kapčius, kalnelius ar miško iškirtas. Belinskis buvo „gudresnis“. Jis įsakydavo dvaro valstiečiams gerokai peržengti buvusias miško ribas ir ten iškirsti medžius. Jau nuo 1835 m. prasideda nepaliaujamas bylinėjimasis, abipusės Birštono valstybinio dvaro ir Siponių dvaro pretenzijos. Štai jau 1835 m. Birštono valstybinis dvaro vaitas Kučinskas ir girininkas Adomas Valatka kreipėsi į Kauno pavieto teismą dėl to, kad Belinskis ir Bartoševičius neteisėtai kerta Birštono dvaro miškus. Teismas išnagrinėjo 1690 – 1710, 1728 – 1738, 1782 – 1802 metų Birštono valdų inventorinius aprašymus ir, neradęs neatitikimų, perdavė ginčą spręsti Vilniaus Turto rūmams (LVIA, f 525, ap.17, b.281.l.51 – 67). Birštono giria teismo procesiniuose dokumentuose pradedama vadinti ginčytina. Prasidėjo biurokratinis vilkinimas, ilgas kelias nuo teismų, apeliacijų iki Vilniaus Vyriausiosios turtų valdybos ir atvirkščiai. Vartydamas dešimtis dokumentų junti, kad už Henriko Belinskio nugaros stovi kažkoks įtakingas globėjas. Štai 1847 m. liepos 17 dieną Nemajūnų eigulys Anupras Eismontas informavo Vilniaus turtų valdybą apie tai, kad Belinskis iškirto jam nepriklausiame miške daug įvairių medžių. Vilniaus turto valdyba 1851, 1852 ir 1853 metais rašė įvairius reikalavimus Belinskiui sumokėti už padarytus nuostolius, tačiau jie buvo neįvykdyti. (Ten pat, l. 6, 11, 13, 14, 15).

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas
Istorikas