„Kokie gražūs saulėtekiai“…

„Kokie gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai. Kasdien stebiu saulės sukimosi ratą pro buto langus. Ypač grožiuosi saulėlydžiais..“, – saulei pasisukus vakaro link, sako mokytoja Vladislava Žemaitienė ją aplankiusiai buvusiai auklėtinei Elvyrai Marčiulaitytei – Šeškienei su bičiulėmis.

Mokytoja V. Žemaitienė 45 savo gyvenimo metus paskyrė mokiniams ir matematikai. 1954 metais baigusi Šiaulių mokytojų institutą, ji buvo paskirta dirbti Tauragės rajono Gaurės vidurinės mokyklos mokytoja, 1955 – aisiais jau dirbo Mažeikių vidurinėje mokykloje. Tiesiog gyvenimo kelio posūkiai taip lėmė, kad reikėjo „keliauti“… Į Prienus Vladislava su vyru Zenonu ir vieno mėnesio antrąja dukryte atvyko gyventi 1957 metais, kai vyras pradėjo dirbti pašto viršininku. Prienų vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja Vlada dirbo metus, nuo 1969 – ųjų persikėlė į septynmetę mokyklą, kuri vėliau tapo vidurine (dabar „Revuonos“ pagrindinė mokykla), joje dirbo iki 2000 – ųjų metų.

Į svečius pas auklėtoją dažnai užsukanti Elvyra džiaugiasi laiko išsaugota draugyste nuo tada, kai ji, kilusi iš Žarijų kaimo, tėvams atsikėlus gyventi į Paprienę, iš pradinės mokyklos atėjo mokytis į septynmetę. Jos klasės auklėtoja buvo V. Žemaitienė. „Mūsų auklėtoja buvo griežta, bet teisinga“, – šypsosi Elvyra ir pasakoja, už ką mokytoja kartą jai parašė vienetą. „Ir aš taip pat už tai, kad daviau nusirašyti, mokykloje jį buvau gavusi‘, – sako mokytoja. Ir prisimena, kaip dar besimokydama Ariogalos vidurinėje mokykloje mylėjo matematiką: „Būdavo grįžtu iš mokyklos ir net nenusirengus peržiūriu užduotis, skirtas stojantiems į aukštąsias mokyklas. Labai įdomu buvo spręsti: iš to, ką žinai, eini prie nežinomo. Kai sužinau užduoties sprendimo eigą, tada nusiraminu, kad ją atliksiu“.

„Mokytojo darbas – pasišventimas, – patikina Elvyra. – Ypač pasišventusi savo darbui buvo mūsų mokytoja“. O Vlada teigia, kad per 45 darbo mokykloje metus ji niekada neskaičiavo savo laiko. Įdomu, kad, rodos, matematika yra loginio mąstymo dalykas, o V. Žemaitienė dėstė ir piešimą, ir braižybą. Ir pati ji labai gražiai piešė. Ir ne tik stendus mokykloje, bet ir paveikslus. Juose – tik gamtos vaizdai, yra trys paveikslai, kuriuose atsispindi ir saulės sukimosi ratas… Mokytoja sako, kad daug savo pieštų paveikslų padovanojusi, sąžinė neleido jų parduoti. „Manyje labai daug romantikos… Kiek naktų mokykloje praleisdavau, kai plakatus piešiau, puošdavau mokyklą. Malonu, kad „Revuonos“ pagrindinėje mokykloje yra išsaugota prisiminimas apie piešinius“. O jos mokinė Elvyra vis sugrįžta į mokyklos suolą, mena klasės draugus, kitus mokytojus. Ji sako, kad ne su visais užsimezgė toks artimas ir nuoširdus ryšys, kaip su auklėtoja V. Žemaitiene. „Juk valdyti klasę – Dievo duota, – teigia Elvyra. – Mūsų mokytoja sugebėjo neskirstyti vaikų pagal tėvų pareigas ar išsilavinimą. Mokėjo mylėti visus vaikus vienodai“.

Vladislavos tėviškė – Ariogala, kurioje prieš trejetą metų gražiame būryje artimųjų Vlada atšventė savo 80 – metį. Šeimoje augo penkios sesės ir du broliai. Šiandien saulėtekiais džiaugiasi trys sesės ir du broliai. Spalio mėnesį visi tradiciškai sudainavę dainą „Giminės“, atšventė jauniausio brolio 80 – metį. Vlada broliui užrišo pereinamą, šeimos tradicinę jubiliejinę 80 – mečio juostą.

Mokytoja sako, kad jei ne skaudūs išgyvenimai, jos gyvenimas tikrai labai gražus ir jai visad geras. „Tu pažiūrėk, kaip gražiai saulė teka“, – prieš pat ramų amžiną miegą ištarė vyro mama… Tokį pat gražų rytą, neatlaikęs sunkios situacijos darbe, iš gyvenimo pasitraukė jos vyras. Pamena kiekvieną jo žodį, judesį, garsą…, ir rodos, jos žmogus čia, kartu, tame pačiame juodviejų jaukiame, šviesiame bute stebi saulės sukimosi ratą… Nors, pasak žmonos, tuometinės nomenklatūros žmonės galimai ir turėjo įtakos vyro išėjimui, bet moteris teigia, kad pykčio niekam savyje nelaiko, o viską gyvenime sutvarko Aukščiausiasis – ir už gerus, ir už blogus darbus atlygindamas…

Šiandien mokytojos akys džiaugiasi gyvenimu ir spindi gerumu viskam. Dar besimokydama Šiaulių mokytojų institute (Šiaulių pedagoginis institutas), ji aktyviai dalyvavo kultūriniame instituto gyvenime: dainavo ansamblyje, šoko tautinius šokius, žaidė ir tinklinio komandoje. Dirbdama „Revuonos“ mokykloje taip pat dainavo mokytojų ansamblyje. Penkerius metus buvo Prienų KC ansamblio „Vajaunas“ narė. O kasdienybė dabar taip pat labai graži – juk saulėtekiai ir saulėlydžiai kasdien vis gražesni… Kiekvieną rytą mokytoja eina pasivaikščioti, dažnai susitinka su buvusiomis kolegėmis, džiaugiasi gražia draugyste su kaimyne. O vis peržvelgdama mokinių dovanotus nuotraukų albumus prisimena visų pavardes, visų gyvenimus… Kartais atmintyje iškyla ir jų darbai, raštas, kai namo vienai nakčiai parsinešdavo ištaisyti 120 sąsiuvinių. Prisiminusi darbą mokykloje, mokytoja retoriškai klausia: „Teises mokiniai žino. Tik kur jų, vaikų, pareigos? Ir sako: „Jeigu mokytojas aukojasi dėl vaikų, tai, žinoma, kad lengviau ir susikalbėti. Visada prisimenu mūsų krašto poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius apie PAREIGĄ, kurie privalo lydėti kiekvieną – ir mokinį, ir mokytoją: „BANDYKIME suprasti gyvenimą kaip pareigą: kaip žmogaus pareigą žmogui… kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei… kaip pareigą tautai, kaip pareigą laisvei, pareigą šiai dienai ir rytdienai, pareigą medžiui ir paukščiui“…

Vis nekantraudama į pokalbį įsiterpia Elvyra: „Už teisybę visi klasėje mokytoją gerbė ir gerbia“. Elvyra, baigusi septynmetę, perėjo mokytis į vidurinę mokyklą. 2011 metais drauge su kitais mokiniais sumanė ir suorganizavo klasės susitikimą, į kurį pakvietė ir buvusią auklėtoją septynmetėje mokykloje Vladislavą Žemaitienę. „Mylėjau ir mokinius, ir kolegas. Labai malonu, kad susitikime buvę mokiniai džiaugėsi ir dėkojo už praeitį, – sako mokytoja. – Ačiū sakė ir vaikinų žmonos, kad buvau reikli ir gerai išauklėjau jų vyrus“. „Buvau reikli, o pykdavau tik už neparuoštas namų užduotis“, – šypsosi ilgametė matematikos mokytoja. Ir pasakoja ji, kaip džiaugiasi kasdienybe, savo draugais, paukščiais, kurie su malonumu įnikę lesa balkone pateiktus pusryčius, ištikima drauge kate Luka, kuri nepaleidžia iš savo akių šeimininkės visos viešnagės metu. O savaitgaliais laukia sugrįžtančių dukrų Violetos ir Audros, kurios netoli, Vilniuje ir Kaune, įsikūrusios gyvena. Džiaugiasi savo artimaisiais, tėviške, ir, žinoma, bendravimu su auklėtine Elvyra, kuri netikėtai pateikia staigmeną: ar paskambindama, ar į svečius su savo pačios keptu pyragu užsukdama, kaip kad ir šiandieną.

Palma Pugačiauskaitė