Saugokime amebas bei kvapo grynumą

Jeigu būtų sudaromi kokie nors regioniniai arba globalūs reitingai, kuriuose atsispindėtų atskirų tautų, taigi ir lietuvių jautrumas kvapams, triukšmui, kraštovaizdžiui, taip pat meilė gamtai, žvėreliams, baliniams vėžliams, skruzdėlytėms ir ameboms, galėtume pretenduoti į pirmąsias tos hierarchijos vietas pasaulyje. Neabejotinai.

Andai vienas URM departamentų, mano žiniomis, šiuo metu pluša rengdamas medžiagą, kuria remiantis atsakytų į tautinį skundą kažkuriai tarptautinei organizacijai dėl energetikos infrastruktūros plėtros keliamos grėsmės balinių vėžlių populiacijai. Jau rašyta apie tai, kad UNESCO tyrinėja suskystintų gamtinių dujų terminalo poveikį Kuršių Nerijai. Žygaičių gebėjimai išvaryti iš Lietuvos transnacionalinę „Chevron“ padarė neišdildomą įspūdį visam pasauliui. Neabejotinai didesnį, nei vėlesni ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus užkeikimai apie laukiamas amerikiečių energetikos kompanijų investicijas jo vizito Vašingtone metu.

Prieš porą savaičių žiniasklaida skelbė fanfaras apie Telšių savivaldybės laimėtą kovą prieš verslininko Visvaldo Matijošaičio planus pastatyti didžiulį paukštyną. Projektą vetavusių aplinkosaugininkų požiūriu, jis netinkamas dėl „galimo triukšmo ir kvapų“. Kitaip tariant, dėl triukšmo, kurio dar niekas negirdėjo, ir kvapų, kurių dar niekas neužuodė. Dar vienas pretekstas – „galima statybvietė prieštarauja bendrojo plano sprendiniams, nes teritorija patenka į perspektyvių gyvenamųjų vietovių zoną“.
Galbūt. Leiskime sau prielaidą, kad 70 – 80 mln. Lt vertės investicinio projekto problema yra visiškai neišsprendžiama. Ir baigtas kriukis. Vieša p. Matijošaičio arogancija, esą jis sunkiai pravažiuojąs savo „Maserati“ automobiliu duobėtomis Kauno gatvėmis, mane taip pat erzina. Tačiau kirba mintis, kad Lietuvoje neišsprendžiamų problemų randasi vis daugiau. Priežastis galima įspėti veik neklystant: kvapas, triukšmas, vanduo, kraštovaizdis ir toliau pagal anksčiau minėtą sąrašą.

Dabar atsukime veidrodį į Telšių rajono savivaldybę ir jos reikalus. Emigracija 2012 – 2013 m. – vidutiniškai po 1700 žmonių kasmet. 9 proc. gyventojų gyvena iš socialinių pašalpų. 2013 m. nedarbas siekė 13,3 proc., dabar, sako – sumažėjo iki 10,31 proc. Manau, neverta kalbėti apie tai, kad Telšių rajonas, kaip ir visos Lietuvos savivaldybės, išskyrus tris (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų), „iš savų“ nepraminta, ir gauna ne tik tikslines dotacijas, skirtas įgyvendinti nacionalinę politiką. Ir, be to, dar turi daugiau nei 8,6 mln. Lt biudžeto skylę.

Taigi turime keletą problemos „kampų“. Viena vertus, šios Vyriausybės akcentuojamą regioninę politiką, kuri reikalauja atitinkamoms centrinės valdžios institucijoms sukte suktis, kad būtų pritrauktos investicijos ne vien į tris nedotuojamas savivaldybes. Ar savivaldybės (konkrečiu atveju ir Telšių rajono) yra pasiryžusios šią iniciatyvą atitinkamai priimti? Kita vertus, gal jau metas sumanyti kokią nors investicijas pritraukiančių savivaldybių skatinimo premijomis politiką? Nes šiuo metu, tegul man bus atleista, diduma kaimiškų savivaldybių svaičioja apie kažkokius neįsivaizduojamus turistų srautus, kurie jas apipils pinigais ligi tiek, kad nereikės niekam dirbti. Trečias aspektas, žinoma – kvapai, triukšmas, skruzdėlyčių bei amebų populiacijos interesai.

Čia hiperbolizuoju. Bet turiu bjaurų, tačiau racionalų klausimą šia tema: kodėl prie tarptautinio jūrų uosto gyvenančių trečdalio klaipėdiečių ir dar ketvirtadalio vilniečių, kurie įsikūrę abipus per visą miestą einančio geležinkelio, nemeta visko, nesirenka rakandų ir nevaro su visam gyvenimui į Telšius? Nors, įtariu, bent jau vilniečiai už savo būstą Vilniuje gautų tiek, kad Telšiuose galėtų įsigyti dvigubą? Reiškia ne oras, kraštovaizdis, kvapai yra skatinantis rodiklis.

Šiais metais Olandijoje, šalia Groningeno miesto, apvažiavome įvairių verslo inovacijų: matėme grybus, auginamus kavinėse surinktuose kavos tirščiuose, mėginimus pagaminti energiją jonizavimo pagalba. Tačiau, ko gero, neišdildomą įspūdį paliko netoli miestelio įsikūręs pieno ūkis, kuris, be tiesioginio verslo, finansuojant Olandijos vyriausybei, galima sakyti – testuoja karvių mėšlo separatorių. Ta substancija iš karvidžių surenkama į didelę talpyklą, rūgsta ir išskiria keletą produktų: grynas azotines trašas, koncentruotą mėšlą (skaidrų skystį), gamina biodujas ir dar kompostą. Kainuoja – be proto (jei ne turtingos Olandijos subsidijos, žinia, nieko nebūtų), ir tai jau nebe kvapai. Tokių aš Lietuvoje nesu užuodęs. Po to mus vežė, kaip čia gražiau išsireiškus: į šalia miesto (žinoma, negyvenamojoje zonoje) pastatytą mėšlo eksporto gamyklą. Ši prekė eksportuojama todėl, kad visos olandų dirvos yra padidinto rūgštingumo, todėl mėšlas vežamas į specialias separavimo gamyklas, kur tampa sausa substancija, kraunama į „furas“ arba baržas, ir – varo į Vokietiją, kuri tą medžiagą perka. Pamiršau pasakyti: toje separavimo gamykloje, kurioje dar stovi biodujomis varomas dyzelinis agregatas (maža elektrinė), kvapas jau ne šiaip sau, o iš kojų verčianti smarvė. Kolegės, kurios tuo metu buvo ten pat, neleis sumeluoti: vaikščiojo po jos teritoriją nebent su skaromis ir nosinėmis ant nosies. Tačiau, velnias, nemačiau nė vieno olando, kuris sakytų: čia nei gyventi, nei dirbti neįmanoma dėl kvapų.

Todėl manau, kad, nepaisant „sapiens“, žmogus vis dar yra gyvulys. Todėl, norint sustatyti valdininko smegenyse tam tikrą tvarką beigi priversti jį siekti ne vien europinių pinigų, bet ir investicijų į gamybą, reikia naudoti botagą. Planai, pasiekti rodikliai, efektas, planas, per kiek konkrečiam rajonui nebereikės dotacijų – tada galima ir apie meduolius pakalbėti.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas