Slaptieji įrašai yra gėris

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis iš aukštos tribūnos Seime pareiškė, esą tie asmenys, kurie slapta įrašė dabar jau buvusio sveikatos apsaugos viceministro, socialdemokrato Gedimino Černiausko benefisą komisijos, kuri svarstė vienos iš žinybai pavaldžių tarnybų vadovo postą atrankos konkurso ir jo laimėtojo klausimą, posėdyje elgėsi neteisėtai. „Kartais mes, žmonės, kalbėdami pakalbame ne visuomet tą, ką turbūt reikėtų kalbėti. Bet kalbame paprastai laisvai – dėl to, jog nemanome, kad esame įrašinėjami“, – kalbėjo p. Bernatonis. Matyt, turėdamas galvoje, kad p. Černiauskas, tame posėdyje jam nepatikusią konkurso nugalėtoją iškoneveikė nei politikoje, nei valstybės tarnyboje netinkančiais žodžiais.

Manding, p. Bernatonis pernelyg supaprastina problemą. Suprask, jei ne žodis „dūra“, skirtas konkursą laimėjusiai pareigūnei, tai nebūtų ir klausimo, įkyrios žiniasklaidos. Turėtume suprasti, kad jeigu kažkokie niekadėjai komisijos posėdyje nebūtų padarę įrašo, viskas būtų ramu, net žalia. Maždaug taip problemą aiškino ir skandalo herojumi tapęs p. Černiauskas: „Aš nenoriu komentuoti šito, čia galbūt mano šiek tiek netaktas, ne visiškai korektiškas žodis“.

Vis dėlto verta grįžti prie fabulos pradžios: ministerijoje buvo surengtas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovo konkursas, kurį, specialios komisijos nuomone, laimėjo sveikatos apsaugos ministrės patarėja Nora Ribokienė. Sužinojęs, kurį kandidatą linksta palaikyti konkurso komisijos nariai, p. Černiauskas įkvėpė oro ir politikos srovėse nesiorientuojantiems posėdžio dalyviams kalė tiesiai į kaktą:

„Viskas gerai, kolegos. Tik prašymas ateityje, kai jūs balsuosite, balsuokite „biški“ protingiau. <…> Aš į jūsų buitinę išmintį apeliuoju. Ateity galvokite daugiau. Ot, jau atsirado konkursantės. Mes protingos, mes čia gudrios. <…> Jeigu reikia, tai paklauskit pirmininko. Per daug pradedat galvoti. <…> Skeptiškai pakankamai vertinu Vertelienę (Vilija Vertelienė – buvusi Seimo narė, p. Černiausko bendrapartietė, kuri, ko gero, ir turėjo būti konkurso laimėtoja pagal pirminį sumanymą- R. S.), bet tai yra asmuo, kuris kažkuo reikšmingas establishmentui. O mes esame sudėtinė establishmento dalis“, – įraše, kurį turėjo „Žinių radijas“, kalbėjo G.Černiauskas.

Mandrą žodį „isteblišmentas“ Tarptautinių žodžių žodynas paaiškina taip aiškiai, kad net p. Černiauskui nereikia nieko interpretuoti – „visuomenės valdančiosios ir privilegijuotos grupės; valdžios ir valdymo sistema, kurios padedamos tos grupės įgyvendina savo viešpatavimą“.

Išvertus į trumpą ir drūtą kalbą, toji p. Černiausko sentencija reiškia: „Žmonės, ar pablūdot? Netekot proto? Užsimanėt pažaisti demokratiją? Jeigu pagalvotumėt buitiškai, suprastumėt, kad esate sistemos sraigteliai, todėl privalote pasisakyti taip, kaip nori aukščiausioji sistemos galia, nes, nebūdami sistemos dalis, esate niekas“. Arba kaip nors panašiai.

Šiuo kampu, deja, teisingumo ministras Bernatonis problemos neįžvelgia. Nors, kaip rodo paskelbto įrašo stenograma, skandalo herojus komisijos nariams siūlo spjauti į teisę, teisingumo principą ir tiesiog lojaliai atsiduoti politinei galiai.

Ne paslaptis: tokiu principu įvyksta diduma konkursų pareigas valstybės tarnyboje užimti, kuriuose vyrauja pirmenybė kandidatų lojalumui valdančiosioms partijoms, ir tik po to vertinama pretendentų dalykinė ir profesinė kompetencija. Panašiu principu vyksta daugelis konkursų teikti tam tikras paslaugas viešajam sektoriui, ypač vietos savivaldybėse – juos laimi tokiems patiems vietos vadukams lojalūs verslininkai ar tiesiog rėmėjai.

Todėl, kad ir ką apie slaptų įrašymų teisėtumą kalbėtų p. Bernatonis, sakyčiau – slapti įrašai yra tinkama prevencinė priemonė „isteblišmento“ poreikių užtikrinimo filosofiją propaguojantiems veikėjams. O kai kada – tai vienintelis veiksnys, stabdantis bendrinius černiauskus nuo įtikėjimo savo galia, pamiršus galiojančius įstatymus beigi Konstituciją. Prielaida bent kiek patogiau šioje šalyje jaustis tiems, kurie vis dar tiki, kad valstybė gali būti valdoma skaidriai, ir turėti vilties, kad pagrindinis valstybės tarnybos tikslas bus tarnystė piliečių gerovei, o ne laikinai iš renkamojo „isteblišmento“ iškritusių jo narių socialinei rūpybai – jei ne Seime, tai į kokias valstybinės tarnybos pareigas…

Tik, po velnių, pernelyg lėtai viskas keičiasi. Regis, jau devyniolika ar net dvidešimt metų praėjo nuo kitos garsiosios slapta darytų įrašų istorijos, kurią kai kas vis dar prisimena iš rusiškos frazės: „vsio zakono“ (viskas teisėta). Buvo privatizacijos džiunglių laikai, valdančiosios tuomet Demokratinės darbo partijos bonzos (irgi isteblišmentas!) savo būstinėje už stalo svarstė valstybės turto pavertimo privačia nuosavybe schemas, kurios padėjo tuometinėms „visuomenės valdančiosioms ir privilegijuotoms grupėms įgyvendinti savo viešpatavimą“.

Mastelis pasikeitė. Principai – ne. Todėl, susimildami – įrašinėkite kuo daugiau ir kuo dažniau. Ir į žiniasklaidą. Ir į žiniasklaidą.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas