„…uždusti iš laimės“ gyventi ?

In Memoriam

„Mano didis! Mano meilės Dieve !
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Pasilenk, nuskink mane
kaip įsaulyje uogą,
Kad ištirpčiau tavo burnoje.“
(K. Bradūnas)

Rugsėjo 23 d. išėjo ištikimiausias „Žiburio“ gimnazijos auklėtinis Vytautas Lakickas (1921 – 2014), sulaukęs devyniasdešimt trejų…
Kuria prasme „ištikimiausias“? Tai todėl, kad visą gyvenimą laikėsi gimnazijos direktoriaus Pelikso Martišiaus griežtų dorovinių nuostatų. Visų pirma, nuo vaikystės iki senatvės ėjo su malda lūpose ir širdyje. Kasdien dalyvavo šv. Mišiose. Patarnaudavo pačiam direktoriui. O tai būdavo nelengva – reikėjo gerai mokėti lotyniškai visą ministrantūrą. Griežtam direktoriui ne kiekvienas įtikdavo, bet Vytautas už gerą ir maldingą patarnavimą šv. Mišioms direktoriaus buvo net apdovanotas dešimčia litų (vaikui tai buvo kaip 100 Lt).
Kiekvieną dieną išklausyti šv. Mišių iki senatvės buvo Vytauto nuostata. Mėgo sakyti, kad tik su Dievo pagalba jis išvengė visų pavojų ir karo, ir pokario metais, net tada, kai į jį jau buvo nukreiptas vokiečio ginklas…
Antroji nuostata – sąžiningas darbas, kruopščiausias pareigos atlikimas. Kapelionas Juozas Luckus sakydavo: „Jeigu nori sėkmingai irtis gyvenimo bangomis, turėk du irklus: „Ora et labora“ (melskis ir dirbk). Ir Vytautas nuo mažens išmoko „irtis“ šiais abiem irklais: atostogų metu jau uždarbiaudavo ir P. Martišiaus sode – medelyne, ir Prienų Šachovo alaus fabrike. O ir visą gyvenimą, net iki 80 metų, visur buvo pageidaujamas darbuotojas dėl savo pareigingumo, atsakingumo, kruopštumo.
Dar viena Vytauto nuostata – džiaugtis gyvenimu, t.y. sportuoti. Futbolas, krepšinis, stalo tenisas, čiuožimas nuo vaikystės iki senatvės buvo jo gyvenimo džiaugsmai.
Susipažinkime su šiuo pavyzdingu gyvenimu iš arčiau.
Vytautas gimė Prienų darbininkų šeimoje. Jo senelis Antanas Lakickas 1918 – 1921 m. buvo Prienų miesto burmistras. Tėvas – Šachovo alaus fabriko darbininkas.
Baigęs Prienų pradinę mokyklą, Vytautas toliau mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje. Joje pasižymėjo ne tik kaip stropus mokinys, bet ir kaip sporto entuziastas: žaidė stalo tenisą, krepšinį, futbolą, buvo šachmatininkas, čiuožėjas, slidininkas. 1937 m. tapo respublikinių stalo teniso varžybų jaunių čempionu.
1941 m. baigęs gimnaziją, pradėjo dirbti Šachovo alaus fabriko buhalterijoje. Gerai susipažino su alaus darymo technologija ir su fabriko istorija. Organizavo darbininkų futbolo komandą „Sūdavija“.
1944 m. rugpjūtį 17 vokiečių lėktuvų, kaip prisimena Vytautas, užskrido ir subombardavo gamyklą… Kai kurie cechai ir rūsys liko sveiki. Darbininkai tikėjo, kad fabrikas bus atkurtas, nes daugelis mašinų liko sveikos. Deja!
1945 m. rudenį Vytautas pradėjo dirbti „Žiburio“ gimnazijoje ūkio dalies vedėju ir kūno kultūros mokytoju. Pasižymėjo dalykiškumu, sąžiningumu, o kaip pedagogas – meile mokiniams ir savo pedagoginiam darbui. Ne tik puoselėjo visas sporto šakas, bet su mokiniais išliedavo žemutinę sporto aikštelę, paversdamas ją puikia čiuožykla. Dėl sportinio mokytojo entuziazmo mokykla tapo tais sunkiais pokario metais tikrais džiaugsmo namais.
1951 – 1958 m. V. Lakickas dirbo Butrimonių vidurinėje mokykloje, o nuo 1958 m. Stakliškių vidurinėje ir Stakliškių alaus darykloje. Tuometinė Prienų valdžia žinojo V. Lakicką esant alaus gamybos technologu ir paskyrė jį Stakliškių gamyklos direktoriumi. V. Lakickui vadovaujant, Stakliškėse buvo pradėtas gaminti lietuviškas midus, kuris išgarsino Stakliškių vardą ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.
Vytautas nesijautė kompetentingas vadovauti gamyklai. Tad nuo 1964 m. atsisakė direktoriaus pareigų. Persikėlė gyventi į Kauną ir dirbo „Ragučio“ alaus fabrike. 1967 – 1983 m. buvo šio fabriko Tiekimo skyriaus viršininku.
Išėjęs į pensiją, dar dirbo „Kalniečių“ vaistinės statyboje medžiagų tiekėju ir ūkvedžiu. Čia darbavosi iki 2001 m.

Dirbdamas visą laiką sportavo, dalyvavo stalo teniso varžybose. 2001 m. tapo stalo teniso veteranų čempionu. Iki pat senatvės čiuožė. Nuo 1993 m. iki 2001 m. „Ledo arenoje“ kasmet praleisdavo po 25-40 valandų. Daug važinėjo dviračiu.
Apdovanotas daugybe diplomų, garbės raštų už dalyvavimą stalo teniso, krepšinio, futbolo, šachmatų, šaškių varžybose, jam suteikta respublikinė stalo teniso varžybų teisėjo kategorija. Dažnai teko būti vyr. teisėju respublikinėse varžybose.
Vytauto pomėgis – kelionės: 1974 – 1998 metais apkeliavęs 28 kraštus, lankėsi Bulgarijoje, Rumunijoje, Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Kuboje ir kitur.
Gražiai sugyveno su dukros šeima. Kviečiamas mielai dalyvaudavo žiburiečių susitikimuose, pasidalindavo atsiminimais. Dalis jų – apie išugdytus sportininkus, apie Šachovo fabriką, apie 1949 m. laidos auklėtinius – saugoma „Žiburio“ muziejuje.
P. scr.: 1992 m. V. Lakickas „Žiburio“ muziejui dovanojo per visą bolševikmetį savo išsaugotą P. Martišiaus gimnazijos kryžių. Tokie kryžiai iki 1940 m. kabojo kiekvienoje klasėje…
Neįsivaizduojam savo buvusio mokytojo mirusio. Gyvenęs „su Dievo pagalba“, lydimas maldos, kūrybingai dirbantis, intensyviai sportuojantis, Vytautas buvo tikras gyvenimo entuziastas.
Ir jam, kaip tam rašytojo M. Šiškino herojui, „vienintelis būdas numirti“ turbūt buvo „uždusti iš laimės“…
Buvę V. Lakicko mokiniai žiburiečiai