Pirmoji talka Matiešionių piliakalnyje

Archeologai jau atsiuntė girininkui Tadui Zubavičiui smulkų naujai inventorizuoto Matiešionių piliakalnio detalų aprašymą.

„Matiešionių piliakalnis įrengtas spygliuočiais medžiais, daugiausia eglėmis, apaugusiame aukštumos iškyšulyje, kurį iš V, Š ir R juosia dvi jo Š pusėje susieinančios gilios nedidelių, vasarą išdžiūvančių, upelių griovos, o P pusėje toliau tęsiasi mišku apaugusi aukštuma.

Piliakalnis orientuotas PPV – ŠŠR kryptimi. Aikštelė keturkampė, apie 10 m ilgio ir maždaug 9 m pločio; iš visų pusių juosiama pylimo, PPV šone yra apie 2 m aukščio ir 14 m pločio, galuose žemėja, užsilenkia ir aikštelės RPR bei VŠV kraštuose yra 1 m aukščio ir 4-4,5 m pločio, o jos ŠŠR krašte jau tik apie 0,3 m aukščio ir 3- 4 m pločio. Šiame krašte pylimo išorinis maždaug 1 m aukščio šlaitas nusileidžia į už jo esančią kiek žemesnę irgi keturkampę, maždaug 12×12 m dydžio antrąją piliakalnio aikštelę – terasą>… <Piliakalnio šlaitai statūs, maždaug 10 – 12 m aukščio.

Piliakalnis paveiktas gamtinės erozijos, jo VŠV krašto pylimo ir šio šlaito dalis nuslinkusi į griovą, nuo likusios iškyšulio dalies skiriančio griovio dugnas lyg kiek iškasinėtas ir priverstas žemių. Žvalgymo metu griovio dugne buvo pastebėtas molio tinko trupinėlis.

Pagal išvaizdą Matiešionių piliakalnį, matyt, galima būtų datuoti I tūkstantmečio po Kristaus antrąja puse.“

Kultūros paveldo centro archeologai labai detaliai aprašė, kur piliakalnis yra ir kaip į jį nuvažiuoti, bet neparašė, kad piliakalnyje ir griovų pakraščiais daug išdžiūvusių, išvirtusių medžių, aplūžusių lazdynų, kurių sutvarkymui, anot girininko T.Zubavičiaus, reikės nemažai pastangų.

Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus ir šilagėliečių iniciatyva spalio 9 d. susirinko nemažas būrys talkininkų, pasirengusių sutvarkyti Matiešionių piliakalnį. Palikę automobilius prie Tūkstantmečio ąžuolyno, talkininkai pasuko dešiniu miško pakraščiu ir už 100 m pasiekė piliakalnį.

Didžiausias darbo krūvis teko girininko pavaduotojui Nerijui Asipavičiui, darbininkui Vytui Žiūkui ir eiguliui Virginijui Kazlauskui, kurie motopjūklais pjovė ir smulkino sausuolius bei įvairaus senumo virtėlius. Antanas Velykis, Gedvydas Petelis ir Justinas Vilkas rankiniais įrankiais genėjo išdžiūvusias apatines eglių šakas bei smulkino plonesnius krūmus. Visas kirtimo atliekas į krūvas nešiojo Vytautas Gedminas, Janina ir Algirdas Gikniai, Marija Šmitienė, Teresė Murauskaitė, Zita Grigonytė, Leonas Barutis, rašytojas Tautvydas Galinis (Vydas Astas), Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė, Aleksandras Miceika, Birutė Vaišnorienė.

Kai piliakalnio pakraščiais išsirikiavo daugybė atliekų krūmų, žemutinės aikštelės viduryje buvo nutarta užkurti laužą. Jame supleškėjo daug smulkių atliekų, kurioms ir vietos jau būtų pritrūkę. Oras tą dieną buvo puikus, visi draugiškai ir sutartinai triūsdami dar iki pietų baigėme darbą. Atvykę į piliakalnį apžiūrėti, kaip sekasi talkininkams, girininkas Tadas Zubavičius ir Prienų miškų urėdas Robertas Judickas nustebo ir pasidžiaugė, kad piliakalnis labai prašviesėjo ir pažadėjo, kad bus padaryta rodyklė, vedanti jo link.

Po talkos visi nuvyko į kalbininko prof. Jono Kazlausko tėviškę, kur dabartinių sodybos šeimininkų Birutės ir Virginijaus Kazlauskų buvo pavaišinti gardžia sriuba ir tradiciniu patiekalu – bulvių plokštainiu.

Teresė Murauskaitė