Vieno stambiausių Jiezno seniūnijos ūkininkų Valdo Mazuronio ūkis – mišrus: jis verčiasi paukštininkyste ir augalininkyste. Paukštynui – jau dešimt metų.
Ūkininką Valdą Mazuronį iš Stazdiškių, sukūrusį ne vieną darbo vietą Jiezno seniūnijos žmonėms, aplankė seniūnas Algis Bartusevičius bei žemės ūkio ir kaimo plėtros specialistė Elena Gudonienė, domėdamiesi, kaip jam sekasi verslas.
Ką tik išsiritusius paukščius pristato AB „Kaišiadorių paukštynas“, su kuriuo sudaryta sutartis. Pasak Valdo, pradžioje vištų augino beveik dešimt tūkstančių. Dabar vienu metu prižiūrima aštuoniolika tūkstančių broilerių. Jie auginami 41 dieną. Per metus pasikeičia penkios, šešios rotacijos.
AB „Kaišiadorių paukštynas“ iš V. Mazuronio ūkio per metus pristatoma beveik šimtas tūkstančių broilerių. Paukštynas rekonstruotas 2008 metais, todėl šiuo metu ir pašarų, ir vandens tiekimas yra automatizuotas. Davikliai fiksuoja lygį, kiek vištos nulesa, nugeria ir vėl papildo pašarus. Paukščiai nuolat gauna švarų, neužterštą vandenį, savo snapu „davę ženklą“.
Paklaustas apie daviklių priežiūrą, Valdas apie šį ir kitus darbus tvirtina: „Visur reikia meilės darbui. Jei į jį žvelgsi paviršutiniškai, tai nieko nesukursi ir netobulėsi“. Šiuo metu ūkininkas dirba apie šimtą hektarų žemės, daugiausia nuomojamos. Augina kviečius, žieminius rapsus, žirnius. Sėjomainai kitą sezoną planuoja sėti pupas. „Žirnių, kviečių ir miežių miksas – geras pašaras paukščiams, reikalingas jų virškinimo sistemai“, – teigia Valdas.
Jis įsigijęs sėjamąją, kuri įsėja sėklą ir į minimaliai įdirbtą dirvą, taip sutaupomas laikas ir degalų sąnaudos.
V.Mazuronis yra Jiezno medžiotojų būrelio vadovas. Septynerius metus jis dirbo eiguliu ir kitus miško darbus Jiezno girininkijoje. Meilę žmonėms, darbui ir miškui Valdas paveldėjo iš savo darbščių tėvelių Joanos ir Juozo Mazuronių, gyvenančių Sundakuose. Džiaugiasi, kad gimtinė dar pilna klegesio, kad ir jo, ir brolio Arūno su šeima visad laukia tėvai.
„Nuo mažens, dar būdamas vaikas, ir kai ėjau pas Andrelį (Mazuronius) į pradinę mokyklą, ant kalnelio tėviškėje su mažu noragėliu sukasdavau metro ilgio lysves ir pasėdavau linų, – mena Valdas. – Ir dabar prisimenu, kaip gražiai mėlynai jie sužydėdavo“.
O miškas jį traukė taip pat nuo mažumės. Juk aplink namus – ir Sobuvos, ir Sundakų miškai, per juos vingiuoja Alšios, Kamainės upeliai. Sako, kad vietas, kur ieškoti grybų, mintinai žinojęs, tik dabar daug miškų išvirtę… „Jei būsiu miškininku, tai ir medžiot galėsiu“, – taip svajojęs apie savo pomėgį mokykloje. Todėl baigė Miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją.
Rodo išsaugotą vaikystės nuotrauką, kurioje jis užfiksuotas su anapus Kamainės augusiu pusbroliu Valentu Klimašausku tuomet, kai abu surentė pirmąjį šiltnamį. Valius, baigęs Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, sėkmingai dirba Kauno regiono gamtos apsaugos inspekcijoje. Iki šiol visi susirenka draugėn pas jo mamą Onutę Klimašauskienę, gyvenančią netoli Kamainės, arba pas Valdo tėvelius.
Smalsu medžiotojo paklausti, o ką gamina svečiams iš sumedžioto laimikio? Pasakoja, kaip kepa šerno kumpį. Prieš tai jį 12 valandų palaiko marinate su čiobreliais, raudonėliais, šlakeliu brendžio ir ypač daug česnakų. O zuikį, pasirodo, geriausia marinuoti aluje. Žiemą, miške ant laužo, jis mėgsta kepti stirnienos muštinukus. O svečiai labai mėgsta delikatesą – vytintą stirnieną. Valdas ją džiovina suvyniotą į marlę, prie radiatoriaus, bet labai „svarbu pagauti momentą, kad neperdžiūtų, ir netaptų neįkandama.
„Stirnienos šašlykas – labai minkšta ir ekologiška mėsa. Ją marinuoti patartina parūgusioje beržo suloje“, – dalijasi mėgiamų patiekalų paruošimo paslaptimis medžiotojas ir kviečia į svečius pavasarį, kai iš beržų tekės sula ir bus galima paskanauti šio patiekalo.
Palma Pugačiauskaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).