Praėjusį sekmadienį Šilavoto Davatkynas ūžė tarsi bičių avilys – jame šurmuliavo daugybė buvusių Šilavoto mokyklos mokinių. Proga susitikti – neeilinė: buvo pristatyta šilavotiškio Jono Mikučiausko knyga „Išskridę grįžta prisiminimuose“.
„Šilavoto mokykla, skaičiuojanti antrąjį šimtmetį, išleido į gyvenimo kelią šimtus jaunuolių, savo veikla, prasmingais darbais garsinusių ir tebegarsinančių šį gražų Suvalkijos kampelį, kuriam pradžią davė šviesios atminties kunigas A.Radušis. 1902 m. parapijiečių padedamas jis pastatė neogotikinio stiliaus bažnyčią ir įkūrė parapijinę mokyklą. (…) Prieš daugelį metų ištarta frazė: „Aš didžiuojuosi savo mokiniais“ ilgą laiką nedavė ramybės. Taip gimė mintis surinkti ir išleisti knygą apie kuklios kaimo mokyklos didžius žmones, kurie augina duoną ir gydo, kuria eilėraščius ir stato namus, gilinasi į mokslo paslaptis ir kurių rankoms paklūsta sudėtingi mechanizmai,“ – knygos įžangoje rašo jos autorius.
Jonas Mikučiauskas – Šilavoto vidurinės mokyklos trečiosios laidos abiturientas. Ši mokykla jam tapo antraisiais namais: čia dirbo mokytoju, vėliau dvidešimt šešerius metus jai vadovavo. Nepaprastai gera atmintis, nenutrūkstantis ryšys su buvusiais bendramoksliais, kolegomis, mokiniais paskatino rinkti ir išleisti prisiminimus apie Šilavoto mokyklos mokinius ir mokytojus.
– Sumanymas parašyti knygą kilo skaitant įžymių žmonių biografijas, kuriose nurodoma, kad toks ir toks baigė tokią ir tokią vidurinę mokyklą. O kur jis mokėsi prieš tai, kokioje pradinėje ar aštuonmetėje, devynmetėje mokykloje, nutylima. Norėdamas pagarsinti savo kraštą, nusprendžiau išleisti knygelę ir paminėti kai kuriuos žmones (visų juk neįmanoma), kurie mokėsi šioje mokykloje. Ir nesvarbu, ar jie pasiekė mokslo aukštumų, ar buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Ir dar norėjau parodyti ankstesnės kartos moksleivių, kurie į gyvenimą ėjo gana sunkiais karo, pokario metais ar kolūkinio gyvenimo kūrimosi laikotarpiu, mokymosi ir gyvenimo sąlygas. Juk tuomet nebuvo nei geltonųjų autobusėlių, nei maitinimo. Neatsitiktinai paskutiniame knygos puslapyje yra šulinio nuotrauka – šis šulinys buvo daugumos mokinių pats pagrindinis maitinimosi punktas, – kalbėjo Jonas Mikučiauskas.

Paskutinė, penkioliktoji, Šilavoto vidurinės mokyklos laida ir jų auklėtoja Vida Mickuvienė (kairėje).
Jis sakė, kad, prieš pradedant rinkti medžiagą knygai, kalbėjosi su daugeliu žmonių – vieni jo sumanymui pritarė, kiti prieštaravo. Prieštaraujančiųjų manymu, visų, besimokusių šioje mokykloje, pavardžių nesutalpinsi, dėl to kai kas gali užpykti.
Pasak J.Mikučiausko, apsispręsti, ar leisti knygą, ar ne, paskatino vienuoliktosios laidos abiturientų susitikimas, kurio metu jis iš Aldonos Ruseckaitės bei buvusių jos klasės draugų gavo pritarimą, kad tokia knyga labai reikalinga. O žmones, kurie papuolė į knygą, jis rinkosi pagal jų pasiekimus moksle, darbe, pagal išskirtinį hobį ar išskirtinę biografiją.
Knygoje sutalpinta daug nuotraukų. Autorius apgailestavo, kad net ir nuotraukų savininkai negalėjo visų jose įamžintų žmonių pavardžių išvardinti. Vadinasi, knygą jis parašė per vėlai, kai jau tarp mūsų nebėra daugybės mokytojų, mokinių.
Knygoje sukaupta ir daug prisiminimų, kuriais buvę mokiniai ir mokytojai pasidalijo apie mokymosi ir darbo laikotarpį.
Recenziją apie knygą parašė mokytoja Anarsija Adamonienė, kuri pati atvykti negalėjo. Recenziją knygos autoriui ir jo pagalbininkėms Virginijai Maščinskienei ir Danutei Dainienei perdavė bei savo mintimis pasidalijo viena iš šešiametės pradinės mokyklos mokinių Antanina Čerkevičiūtė – Aleknavičienė, kilusi iš Sarginės kaimo.
– Jonas Mikučiauskas Šilavotą šventa žeme vadina, o čia visi užaugę ir gyvenantys, besimokiusieji ar čia atvažiuojantys irgi yra „prie šventųjų“. Kiek mokyklos vadovų yra aprašę savo mokinius? Daugiau tokių, kaip Jonas, nėra. Tik jis vienas „išrikiavo“ savo mokinius. Koks malonumas šią knygą skaityti! – džiaugėsi A.Aleknavičienė, dėkodama už didžiulį nuveiktą darbą ir linkėdama, kad kiti mokyklų vadovai nors maža dalele pakartotų Jono Mikučiausko darbą.
Beje, jos manymu, mažai mokinių susirinko – visi atvykusieji turėjo netilpti Davatkyno kalnelyje. A.Aleknavičienė džiaugėsi, kad Jonas Mikučiauskas sugebėjo gražiai, glaustai ir išsamiai į knygą „sudėti“ visas mokyklos laidas, šiltai papasakoti apie mokytojus, mokinius, jų pasiekimus. Pasidžiaugė ir tais, kurių nuoširdūs atsiminimai sugulė į knygą.
Atsiminimais dalijosi ir daugybė kitų buvusių mokinių: 1939 metais mokyklą lankyti pradėjęs Vytautas Zienius (kriminalistas), Lietuvos Edukologijos universiteto dėstytoja Dalia Astrauskaitė – Gulbinskienė, ketvirtos laidos abiturientas menotyrininkas, bioenergetikas Kazimieras Gylys, fizikos mokytoja metodininkė Nijolė Paplauskaitė – Šeškuvienė, net du vidurinių mokyklų atestatus turintis Kazimieras Brūzga, paskutinės penkioliktosios laidos auklėtoja Vida Mickuvienė, tryliktosios laidos abiturientas verslininkas ir daugybės idėjų organizatorius bei įgyvendintojas Algis Petkevičius, A.Stulginskio universiteto dėstytojas, technikos mokslų daktaras Antanas Sakalauskas bei daugybė kitų.
Šilavoto mokykla buvo ir pradinė, ir progimnazija, ir vidurinė, ir pagrindinė. Knygoje plačiausiai apžvelgiamas progimnazijos ir vidurinės mokyklos laikotarpis, apie vėlesnių metų mokinių pasiekimus užsimenama tik epizodiškai. Juk išsamiai aprašyti 42 laidas, puspenkto šimto mokinių pasiekimus yra gana sudėtinga. Autorius viliasi, kad atsiras entuziastas, kuris tęs jo pradėtą darbą.
Susirinkusiuosius sveikino Seimo narys Vytautas Kamblevičius ir jo padėjėja Loreta Jakinevičienė. Jie dėkojo knygos autoriui, radusiam laiko ir atkaklumo įamžinti ir ateities kartoms palikti Šilavoto mokyklos istoriją. Už pagalbą rengiant knygą Seimo narys padėkojo Reginai Mikučiauskienei, ant kurios pečių, kol vyras rengė knygą, gulė visi namų rūpesčiai.
Pasibaigus „pamokoms“, buvusiems mokiniams ir mokytojams „atsiskaičius“, dar ilgai nesiskirstė gausus būrys. Skambant buvusio Šilavoto kultūros namų meno vadovo Aliaus Zakarausko atliekamoms dainoms, visi ilgai bendravo prie vaišėmis nukrautų stalų, prisimindami išdaigas ir liūdnus įvykius, mokytojus ir bendramokslius, kai kurie iš naujo susipažindami ir dėkodami likimui, kad dar gali susitikti.
Laima Duoblienė








Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).