Prieš keletą metų intensyviai skaičiau rusiškos politinės minties tekstus (visgi radosi internetas, jie tapo prieinamesni), keletą, mano galva, svarbių knygelių, ir maniau, kad ta tema šį bei tą išmanau. Nuo kokių 2008-ųjų stengiausi bent kartą nukakti iki Maskvos ar į kurį kitą Rusijos regioną, nuolat bendrauti su protingais žmonėmis iš tos šalies. Iš opozicijos ir ne visai iš opozicijos.
Dar prieš pusantrų metų – 2013-ųjų kovą – kartu su kitais kolegomis iš Europos buvome pakviesti dalyvauti pokalbyje su Rusijos ministru pirmininku Dmitrijumi Medvedevu jo rezidencijoje prie Maskvos – tas susitikimas buvo visai civilizuotas: niekas neprašė išankstinių klausimų, niekas nereikalavo vaipytis prieš protokolines kameras. Kontaktas su specialiųjų tarnybų pareigūnais – vienintelis ir pabrėžtinai mandagus: mobiliojo ryšio telefonu per autobuso langą mėginau nufotografuoti rezidenciją, pajutau kažkieno ranką ant peties ir balsą – čia fotografuoti negalima, malonėkite ištrinti kadrus. Man linktelėjus – nė netikrino, patikėjo, kad ištrinsiu pats. O pagrindinis prelegentas, kaip man atrodė, kalbėdamas nemelavo. Kai kuriuos aštrius kampus apeidavo, palikdamas neaiškumo miglos, į kai kuriuos tiesius klausimus tiesiai ir atsakydavo, tačiau nemelavo.
Kas atsitiko per pusantrų metų? Tiesioginė ginkluota agresija Ukrainoje, visi iki vieno oficialūs šalies pareigūnai (prezidentas, užsienio reikalų ministras, vicepremjerai, atstovai ES ir Jungtinėse Tautose) atviromis akimis viešojoje erdvėje meluoja išsijuosdami. Maža to – apgaudinėja: Vladimiras Putinas išvakarėse kalba apie paliaubas ir ugnies nutraukimą Ukrainoje, tą pačią naktį reguliari rusų kariuomenė kyla į didelį puolimą, peržengia Ukrainos sieną ir talžo ukrainiečių dalinius iš užnugario, flangų. Prezidentas kviečia Ukrainos separatistus būti humaniškiems ir atidaryti apsuptiems ukrainiečiams „žaliuosius koridorius“ – atsitraukti be mūšio, vengiant beprasmių aukų. Pajudėjus atsitraukiančiųjų gurguolėms – ugnis iš visų kalibrų ginklų.
Fantastika civilizuotam pasauliui: nepaskelbtame kare Ukrainoje žuvusieji rusų kariai laidojami paslapčiom, slepiant kapavietes, nuimant nuo laikinųjų kryžių lenteles su aukų pavardėmis. Suuodus laisvos žiniasklaidos likučiams, pučiami „arabai“, esą žuvusieji dalyvavo manevruose netoli Ukrainos sienos, pasiklydo ir buvo suimti arba nukauti „per klaidą“. Vakar Rusijos valstybinio „1-ojo TV kanalo“ interneto svetainėje skaičiau išvis neįtikėtiną istoriją: Kostromos srityje palaidotas žuvęs karys, kuris… mėnesį atostogavo Ukrainoje, nieko apie tai nepranešęs nei savo jaunai žmonai, su kuria prieš pora mėnesių susituokė, nei karinio dalinio vadovybei.
Net sunku pasakyti, kam skirtos tokios pasakos. Apie „atostogas“ kariniame dalinyje. Ir net nežinau, koks dar juodesnis melas galėtų nustebinti.
Norėčiau paklausyti protingų žmonių, kurie pasidalytų idėjomis, kaip gyventi su tokia agresija kaimynystėje. Ne šiaip kokio eilinio politiko hemorojaus, kaip Seimo nario iš Lenkų rinkimų akcijos Zbignevo Jedinskio „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje, kur jis siūlo NATO kuo greičiau bombarduoti Kijevą, kad baigtųsi kraujo liejimas Ukrainos Rytuose, o p. Putinui – įvesti „taikdarius“ į sukilimo apimtus šalies regionus. Arba specialią idėją nuo Rolando Pakso, kviečiančio baigti Lietuvoje „karo kurstymą“, kuris neatitinka mūsų šalies nacionalinių interesų. Su žmonėmis, kurių mąstysena susisuko nuo idiotizmo arba populizmo, diskutuoti nebėra laiko.
Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis buvo pirmasis žmogus, kuris atšaldė, kaip minėjau, mano įsivaizduojamą suvokimą to, kas vyksta Rusijoje. Prieš kokius penkerius metus privačiame pokalbyje pasiūlė iš karto neniekinti rusų filosofo Aleksandro Dugino (na, į filosofą jis nelabai panašus, juoba dabar, viešai kviesdamas išžudyti ukrainiečius iki pat šaknų) tekstų ir nemoti ranka kaip į paskutinius kliedesius. Dabar ta, vadinkime ją – „rusų pasaulio“ sekta – prie pat p. Putino ausies. Tai ne beprotybė, tai beprotiška Rusijos tikrovė, kurios recidyvams reikia ruoštis.
Spėju, kad artimiausias mėnuo – iki spalio 4-osios – bus pakankamai neramus Latvijoje. Tą dieną kaimynai rinks naująjį šalies parlamentą. Prieš kelias dienas šios šalies policija Rygoje nutraukė socialiniuose tinkluose organizuotą Ukrainos separatistų palaikymo akciją. Daugiausia ne pačius radikaliausius rusiškai kalbančius Latvijos gyventojus vienijančios vietos partijos „Santarvės centras“ (latv. Saskanas centrs) lyderis Rygos meras Nilas Užsakovas, viešėdamas Maskvoje, interviu TV kanalui „Dožd“ kalbėjo: „Geriausia, kas mums dabar gali būti, yra prezidentas Vladimiras Putinas“, nes, esą, visi kiti galimi politikai Rusijos prezidento poste „neatneš stabilumo kaimyninėms šalims“.
Įvykiai Ukrainoje radikalizavo rusiškosios Latvijos bendruomenės nuotaikas. Jie nusisuka nuo nuosaikesnių politinių jėgų (p. Ušakovas atstovauja vienai iš jų) ir kreipia savo lūkesčius į visiškai imperines organizacijas, kurių ištakos – prieš ketvirtį amžiaus prieš Latvijos nepriklausomybę kovojęs vadinamasis „Interfrontas“.
Nuo rinkimų rezultatų priklausys, kaip ir ar keisis Latvijos politinė darbotvarkė. Blogiausiu atveju, ar Latvijoje nekils kokių provokuotų neramumų. O jeigu rasis kokio poimperinio užkrato, ar jis tiesiai ar aplinkkeliais nepasieks Lietuvos. Noriu tikėti, kad Baltijos šalių specialiosioms tarnyboms dabar – pats darbymetis.
Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).