Bylų giminės atmintį saugos paminklinis akmuo

Iš įvairių Lietuvos kampelių į Prienų rajono Giniūnų kaimą rinkosi Bylų giminės atstovai. Kad negailestingas laikas nepradangintų užmarštin tų, kurie čia dirbo ir linksminosi, verkė ir juokėsi, mylėjo ir pyko, šalia sodybos, kurioje kadaise gyveno Bylų šeima, buvo atidengtas paminklinis akmuo, kurį pašventino Prienų parapijos vikaras Arnas Budrius. Ir ąžuoliukas šalia akmens stiebiasi į viršų. Išdygo pats, tarsi norėdamas patvirtinti, kad giminės šaknys tvirtai šioje žemėje įaugusios.

Prie Bylų giminės atminimui pastatyto akmens.

Seniausios žinios apie Bylų protėvius siekia baudžiavos laikus – žinoma, jog prosenelio Martyno Bylos tėvas už tai, kad, jam akėjant pono dirvą, arklys susižalojo koją, buvo nubaustas penkiolikos rykščių bausme. Ir tai buvusi paskutinė dvaro bausmė, nes tais metais baudžiavą panaikino. Martynas buvo vedęs du kartus. Apie pirmąją jo žmoną palikuonis pasiekė ne itin teigiami prisiminimai. Užtat antroji – iš to paties Giniūnų kaimo kilusi Liucija Laukaitytė – buvo labai darbšti ir tvarkinga moteris, sugebėjusi prikelti ūkį ir jį išlaikyti. Anksti mirus vyrui, ji viena išaugino tris vaikus. Liucija mirė 1910 metais, jos kapas yra išlikęs senosiose Prienų kapinėse.

Vėliau ūkį valdė Martyno ir Liucijos sūnus Baltramiejus. Tai jo garbei Baltramiejaus dienos išvakarėse ir buvo surengtas giminės susitikimas. Taip pat buvo paminėtos septyniasdešimtosios jo tragiškos mirties metinės ir Baltijos kelio 25-metis.

Birutė Bylaitė – Girdzijauskienė ir Povilas Byla.

Baltramiejus su iš Pakuonio parapijos kilusia Juzefa Laukaityte susilaukė keturiolikos vaikų – septynių sūnų ir septynių dukterų. Vaikaičių, kurie jau ne visi sulaukė šių dienų, priskaičiuojama 54. O provaikaičius ir proprovaikaičius jau sunku ir suskaičiuoti.Tad apie tai, kiek šioje sodyboje buvo krikštynų ir vestuvių, kiek vyko rugių kirtimo ir bulvių kasimo pabaigtuvių, linamynio talkų ir pasitaikė kitokių smagių progų, kuomet skambėjo dainos, muzika, – prisiminimais dalijosi Baltramiejaus vaikaitis Povilas Byla. Deja, tėviškė neišvengė ir labai skaudžių išbandymų. 1915 m. sudegė didelė dalis sodybos pastatų. Vos juos atstačius, 1918 m. rudenį vokiečiai sudegino visus pastatus ir areštavo suaugusius vyrus. Šeima liko be maisto ir šiltesnių drabužių.

Sodyba darbščių rankų ir entuziazmo dėka dar kartą pakilo iš pelenų, ir čia vėl tekėjo Bylų šeimos gyvenimas – sodyboje šeimininkavo Baltramiejaus sūnus Simanas, kuris tragiškai žuvo 1937 m. Jo žmona Magdelena Balkūnaitė – Bylienė, kilusi iš Pakumprio kaimo, našle liko būdama vos 28 -erių, su trejų metukų dukra Irena ant rankų ir praėjus trims mėnesiams po vyro žūties gimusiu sūnumi Kazimieru. Nors ūkis buvo nemažas – 25 ha, ji tvarkėsi puikiai. Išgyvenusi karo ir pokario sunkumus, 1948 m. šeima buvo įtraukta į buožių, planuojamų išvežti į Sibirą, sąrašus. Laimingo atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka tremties pavyko išvengti, tačiau, kaip sakė Irena Bylaitė – Liubšienė, jie bastėsi ilgai, kol buvo paskelbta amnestija.

– Likome gyvi, tačiau Bylų gaspada išslydo iš giminės rankų.

Prisiminimais dalijosi ir kiti Baltramiejaus vaikaičiai: Motiejaus dukra Birutė Bylaitė – Girdzijauskienė, Elzbietos sūnus Jonas Kazimieras Burdulis.

– Šis akmuo tegul primins mums dvasines vertybes – žmogaus teises, tikėjimą, Tėvynės meilę, dėl kurių daug kentėjo mūsų seneliai ir proseneliai, – dėkodama giminėms ir kaimynams, radusiems laiko, noro ir galimybių atvykti ir prisiliesti prie Bylų giminės šaknų, sakė B. Girdzijauskienė.

Irena Bylaitė – Liubšienė ir Birutė Bylaitė – Girdzijauskienė.

Ji priminė, kad senelė Juzefa mokė vaikus skaityti iš knygnešių atneštų knygelių, maldaknygių, elementorių ir vadovavosi posakiu: „Jei Dievas – pirmoj vietoj, tai ir viskas – savo vietoj“. Ne kartą, norint išvengti žandarų bausmių, knygas teko sudeginti. Tačiau, kaip sakė Birutė, nors knygos sudegė, bet pagrindinės vertybės – tikėjimas ir meilė Tėvynei – liko.

Birutės teigimu, senelių namuose buvo gerbiamos knygos ir laikraščiai. Be knygnešių atneštų knygelių, namuose buvo ir laikraščių. 1912 – 1913 m. šešiolikos asmenų šeima prenumeravo Seinuose leidžiamą krikščionišką demokratinį laikraštį „Šaltinis“, kurį redagavo Bylų giminaitis kunigas prelatas Juozas Laukaitis. Visi tie laikraščiai, gražiai įrišti ir išsaugoti iki šių dienų, dabar keliauja po anūkų namus.

– Pro sodybą ėjusiu vieškeliu, pririštas prie arklio traukiamo vežimo, į kalėjimą ir darbus Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nutemptas mano tėtis Motiejus, kuris po kelerių metų grįžo toks suvargęs, kad jo nepažino nei tėvai, nei prie tvarto pririštas šunelis. Dar kartą šiuo vieškeliu jis į kalėjimą ir tremtį buvo išvežtas 1945 -ųjų sausio mėnesį. Jau tarybiniais metais tuo pačiu vieškeliu į kunigų seminariją buvo išlydėtas brolis Vytautas. Likimas nelėmė, kad jis taptų kunigu – po dvejų metų klierikų skaičius buvo sumažintas per pusę, ir broliui teko rinktis kitą gyvenimo kelią, – kalbėjo Birutė Girdzijauskienė. – Šiuo vieškeliu į Amžinybę buvo išlydėti ir visi Bylai.

Dabar važiuojantieji šiuo vieškeliu turės progą stabtelėti prie Bylų giminę primenančio akmens.

– Žmogui mirus jo gyvenimas nenutrūksta, tik pasikeičia. Todėl tikiuosi, kad ir dabar prie šito akmens ir per šv. Mišias Prienų bažnyčioje kartu su mumis dalyvavo ir mūsų protėvių vėlės, džiaugdamosi mūsų malda ir atminimais, – sakė B. Girdzijauskienė.

Vėliau gausi giminė bendravo pernai mirusios Reginos Bylaitės – Kižienės namuose Ašmintoje. Kaip pasakojo susirinkusieji, šiais metais į būrį nedaug susirinko, nes pastaraisiais metais renkasi tik Baltramiejaus vaikaičiai, o į pirmąjį susitikimą, vykusį apie 1986 metus po didžiuoju tėviškės ąžuolu, buvo suvažiavę beveik 180 žmonių.

Bylai susitarė, kad kiekvienais metais visi, kurie galės, pasimels už giminės mirusiuosius ir užsuks prie akmens. Ir tai bus tarsi pasišildymas prie namų židinio.

Laima Duoblienė