Ruseckų giminei savo šaknų pamiršti neleis Angelas

Ingavangio kaimas kadaise buvo pats didžiausias Lietuvoje – per 1923 metų gyventojų surašymą čia suskaičiuoti 744 gyventojai. Kaimą sudarė trys linijos: Pašilinė, Vidurinė ir Padaržinė. Pirmosios dvi išliko iki šių dienų, o štai Padaržinę žymi tik keli medžiai ir, žinoma, ji gyva čia gyvenusiųjų atmintyje.

Šiemet 100 metų jubiliejų būtų šventęs Padaržinės gyventojas Juozas Ruseckas. Deja, jis mirė jaunas – vos 52-ejų. Ir sodybos, kurioje gyveno net trys Ruseckų genties kartos, jau seniai neliko. Jos vietą žymi tik keturi ąžuolai. Baigia užželti ir pro sodybą vedęs keliukas, kuriuo jau mažai kas važinėja.

Juozo vaikų, ypač jaunesniosios dukros muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, iniciatyva nuo šiol Ruseckų giminę saugos ir globos ąžuole įkurdintas namus laikantis Angelas – tautodailininkės Rimantės Butkuvės sukurta koplytėlė.

Ruseckų sodybą pastatė Antanas Ruseckas ir Veronika Šataitė – Ruseckienė, kilusi nuo Igliaukos. Jiems gimė septyni vaikai: Antanas, Juozas, Jurgis, Jonas, Adelė, Marcelė ir Marija. Užaugę jie paliko tėvų namus. Vyresnysis Antanas išvažiavo į Rusiją ir ten mirė. Jo kapas nežinomas. Dukros ištekėjo ir, gavusios dalią, paliko tėvų namus. Jurgis ir Jonas išvažiavo į miestus. Po tarnybos kariuomenėje į namus grįžo Juozas.

– Senelis buvo truputį kaimo „bohemininkas“. Nežinia už kokias skolas bankui, bet vienu metu namams grėsė varžytynės. Situacija pasikeitė, kai iš kariuomenės grįžo ir ūkiu rūpintis pradėjo mūsų tėtis Juozas, – prisiminimais dalijosi Aldona Ruseckaitė.

1943 m. Juozas vedė Oną Krunglevičiūtę iš Pirktavietės kaimo (Skriaudžių parapijos). Čia gimė ir užaugo keturi jų vaikai: Janina, Aldona, Kęstutis ir Vytautas. Sodyboje augo ir Janinos sūnūs Saulius ir Gintautas, tik kiti anūkai sodybos jau nebepamatė.

– Mūsų tėtis negalėjo pakęsti kolūkio, todėl stengėsi išvengti darbo jame – susikurdavo sau darbo vietas: šėrė arklius, malė miltus, užsiimdavo kitokiais darbais. Kai susilaužė ranką ir gydymui net reikėjo dėti kaulą, paimtą iš kojos, tai ne vienerius metus žymes rodydavo kolūkio pirmininkui aiškindamas, jog kolūkyje dirbti jis negali. Tėtis buvo labai linkęs prie technikos ir buvo susikonstravęs daug motorinių agregatų: malūną, kuliamąją, skiedrinę ir kitokių. Ir buvo labai nelaimingas, kai du kartus iš jo tą techniką atėmė, – pasakojo Aldona.

Kadaise sodyboje stovėjo ne tik didelis gyvenamasis namas, bet ir tvartas, kluonas, kalvė, malkinė su prie jos prijungtu malūnu bei kiti ūkiniai pastatai. Buvo didelis sodas, augo daug beržų, eglių, ąžuolų. Vieną ąžuoliuką, jau už sodybos tvoros, tėvai pasodino gimus broliams dvyniams Kęstučiui ir Vytautui. Per 56 metus jis jau tapo galingu ąžuolu.
Pasak Aldonos Ruseckaitės, nors gyvenimas buvo nelengvas, jis sodyboje virte virė – tėvai ir su kaimynais gerai sutarė, ir giminės dažnai užsukdavo. Juozo brolis Jurgis turėjo fotoaparatą, todėl yra užfiksuota ir išsaugota daug nuotraukų, atspindinčių šios sodybos žmonių gyvenimą.

Aldona prisiminė daug gražių ir nuoširdžių bendravimo akimirkų, ir rimtų, ir juokingų nutikimų.

Jai ypač įstrigo vienas 1966 metų gruodžio vakaras, kai jiems trims jaunesniesiems vaikams su tėčiu vakarieniaujant (mama buvo išvykusi pas savo seserį, o vyresnioji sesuo Janina jau studijavo), jie susipyko, greičiausiai dėl kokios vaikiškos smulkmenos. Tuomet tėtis, lyg nujausdamas kažką negero, ragino mus visus sugyventi, nesipykti, vienas kitam padėti.

Kitą dieną jis nuėjo pas kaimyną Gustaitį pasiskolinti arklio ar kažko susitarti ir namo jau negrįžo… Mirė nespėjus nuvežti į ligoninę – pakeliui į Šilavotą.

– Tėvai buvo darbininkai, stiprūs žmonės, suteikė mums tam tvirtą „stuburą“, – kalbėjo Aldona. – Jie net negalėjo svajoti, jog sulauksime Nepriklausomybės.

Angelo saugomas, Ruseckų giminės atminimas neliks užmirštas. Šventindamas koplytėlę, Šilavoto klebonas Ričardas Kmitas linkėjo, kad angelas globotų čia besilankančius ir visą giminę, o giminės nepamirštų takelio į tėvų ir protėvių namus.

Laima Duoblienė