Prie tėviškės ąžuolo – keturios kartos

Kai alytiškė Stasė Galkevičienė nusprendė jai iš senelių atitekusį žemės rėžį Aukštuolėlių kaime parduoti ūkininkams Mykolaičiams, būsimų naujų savininkų pirmiausia paklausė, ar jie neprieštaraus, jei prie palaukėje augančio ąžuolo bus pastatytas akmuo, primenantis, kad čia gyventa Lukaševičių giminės.

Mykolaičiams sutikus, idėjos sumanytoja ėmėsi ją įgyvendinti. Juo labiau, kad pertvarkant tėvų ir senelių kapavietes Užuguosčio kapinėse, radosi akmuo ir gimtinei įamžinti. O jo pašventinimas tapo gražia proga susirinkti visai plačiai giminei, šiandien pasklidusiai po visą Lietuvą. Į šventę Stasė Galkevičienė pakvietė ir Stankevičius – giminę iš mamos pusės.

Beje, kaip pasakojo šventės organizatorė, taip gausiai, su vaikais, vaikaičiais, giminė susirinko pirmą kartą. Tad nėra ko ir stebėtis, kad suvažiavę į Užuguosčio parapijos bažnyčią jie žvalgėsi vieni į kitus bandydami atspėti, kuriai Lukaševičių giminės medžio šakai priklauso, ypač patys mažiausieji. Ne kiekvienas pavieniui tikriausiai būtų radęs tą vietą prie ąžuolo, tad siauru keliuku į tėvų ar senelių gimtinės vietą visi važiavo kolona, paskui savo šeimos vėliava papuoštą Stasės Galkevičienės automobilį.

Ilgoka kolona susidarė, bet nemenkos savo laiku būta ir Onos ir Jurgio Lukaševičių šeimynos. Iš jų namų į gyvenimą išėjo dvi dukros ir keturi sūnūs. Vieni iš jų, kaip Stasės Galkevičienės tėvas, pasistatė trobesius ant tėvų žemės, kiti – kas į marčias ar žentus pasklido po artimesnius bei tolimesnius kaimus. O jų vaikai kūrė jau savus namus – ir taip iš kartos į kartą. Todėl net ir ne visiems galėjus ar panorėjus atvykti į susitikimą, vis tiek jų, atstovaujančių keturioms kartoms, gražus būrys susirinko.

Pasak paminklinį akmenį šventinusio kunigo Leono Jakimavičiaus iš Alytaus, ypač džiugina Lukaševičių giminės jaunimo domėjimasis giminės istorija, nes, kiek jam teko patirti, panašiuose susitikimuose daugiau dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos parveda su metais vis labiau į atmintį sugrįžtantys prisiminimai.

Turėjo ką prisiminti ir Lukaševičių giminės žmonės. Jau prie ąžuolo, galulaukėje, skambėjo ir dieduko mėgiama „Lakštingalėle, gražus paukšteli“, ir dėdės Jono „Ko liūdi, berželi, ko liūdi?“, ir kitos giminėje populiarios dainos, buvo prisiminti svarbiausi vienos ar kitos šeimos gyvenimo įvykiai, vienaip ar kitaip susiklostę giminės žmonių likimai. Dar daugiau vieni apie kitų gyvenimus išgirdo sugrįžę į Užuguostį ir susibūrę bendruomenės salėje. Čia prisistatė visos šeimos.

Tarp ekspromtu parengtos parodos eksponatų buvo ir dokumentų, paliudijančių apie dar tarpukariu baigtus mokslus žemės ūkio mokykloje, ir kiekvienos šeimos išsaugotų relikvijų bei nuotraukų, padedančių atsiminti svarbiausius įvykius. Jaunimas išsiaiškino, kad giminėje buvo populiarus kalvio amatas. Kalvystę buvo pasirinkę net du Lukaševičių sūnūs – vyriausias Simanas ir vienas iš jaunėlių – Marčius. Prie technikos vėliau palinko ir Marčiaus sūnus Juozas. Šiandien giminėje gali rasti pačių įvairiausių profesijų atstovų. Stasės Galkevičienės manymu, ir raudonuoti ar atgailauti jų giminės žmonėms nėra dėl ko. Priešingai, jie gali tik didžiuotis dora ir darbščia savo gimine, apie kurią surinkti dar daugiau žinių Stasė Galkevičienė tikisi ir iš istorijos archyvų. Na, o dabarties giminės metraštį nuolat pildyti yra pasirengę būsimų susitikimų dalyviai – dabartinės ir būsimos Lukaševičių giminės medžio atžalos.

Ramutė Šimukauskaitė