Ne naujiena, kad kaimas sensta, kad jaunimas bėga iš jo ir kad nieko jau net nestebina šis intensyvus procesas. Pasitraukiančius jaunus žmones galima visiškai suprasti: ūkininkavimas – nelengvas darbas su didele atsakomybe ir rizika. O ir darbo laikas kur kas ilgesnis nei 8 valandos per parą. Ne vienas jaunas žmogus kaime pasigenda ir pramogų, aktyvaus poilsio bei kitų miestiškų privalumų. Žinoma, ir normalaus uždarbio, kurio ieškoti ne vienas patraukia į kitas Europos šalis ir iš jų, deja, neskuba sugrįžti į Lietuvą.
Donato Noreikos manymu, valstybės parama jauniesiems ūkininkams įsikurti turėtų būti didesnė. Kad nusipirktum naują traktorių, reikia mažiausiai 5 metus taupyti arba imti iš banko paskolą, kurios ir per dešimtmetį neišsimokėsi.
Jiezno seniūnijos jaunieji ūkininkai Donatas Noreika ir Darius Steponkevičius pasielgė priešingai – iš kaimo kartu su tėvais išsikėlę gyventi į Kauną, ten baigę mokslus ir paragavę miesto gyvenimo vėl sugrįžo į tėviškę. Kodėl?
– Atgal į kaimą parsikrausčiau prieš septynerius metus. Baigęs Kauno kolegijoje agroverslų technologijų studijas, įsigijau agronomo specialybę, bet dirbau betono ceche, buvau atsakingas už betono gamybą. Kai prieš septynerius metus sugrįžau į gimtinę Strazdiškių kaime, dar dirbau statybose, važinėjau į Vilnių. Statėm, beje, ūkininkams, o prieš dvejus metus nusprendžiau įregistruoti savo ūkį. Tėvai pritarė mano apsisprendimui ūkininkauti, ir štai aš čia. Turiu seną dieduko traktorių, kurį savo rankomis suremontavau, 13 hektarų diedukų žemės ir… didelį norą pačiam kažką daryti, o ne tarnauti kitiems. Dabar dirbu 25 hektarus ir ieškau daugiau žemės ūkio plėtrai, – sako Donatas Noreika, nė kiek neabejodamas savo pasirinkimu.
Šiemet jaunasis ūkininkas nuėmė pirmąjį savo javų derlių. Pasak Donato, nors ir prastą, bet jo užaugintą. Juk augalininkystės ūkis, galima sakyti, pradėtas kurti nuo nulio, todėl jam trūksta ir investicijų, ir naujų technologijų, ir reikalingos technikos, o pačiam ūkininkui – patirties. Tačiau jis dėl to per daug nesibaimina: „Jei penkerius metus nesiseks, tada viską mesiu. O kol kas dirbu, plečiuosi. Javus kulti padėjo kaimynas su savo technika, vakar (t.y. rugpjūčio 11 d. – aut.) iš hektaro prikūlėm apie 4 tonas kvietrugių.“
Nors Donatas pritaria, kad kaime darbo dvigubai daugiau, bet grįžti į miestą neketina, nes ten jam nei gyventi, nei dirbti nepatiko: „Negalima nė lyginti – kaime tokia ramybė, nėra skubėjimo, žmonės be stresų, ramūs. Be to, čia viskas tavo, niekas tavęs „nepjauna“ už pusantro tūkstančio litų, nestovi už nugaros. Susitvarkęs su darbais, ir vidury dienos gali važiuoti į banką ar kitokiais asmeniniais reikalais, nes tu pats sau šeimininkas. Esu buvęs ir Olandijoje, ir Anglijoje. Olandijoje sodininkystės ūkyje, auginančiame obuolius ir kriaušes, atlikau praktiką pagal studentų mainų programą. Bet nenorėčiau nei valgyti tų daugybę kartų purkštų vaisių, nei pasilikti dirbti – juk ten esi tik samdomas robotas, kuris kaip panaudotas daiktas greit tampa nereikalingas. O čia pats sprendi, ką daryti. Žinoma, daug reikia ir žinių, ir išmanymo – apie techniką, vadybą, pardavimus, bet tai įdomu. Gal nuo penkiolikos metų jau išmokau valdyti traktorių, važiuodavau žmonėms šienauti. Dabar ūkininkavimas – man nauja patirtis, bet kadangi javų auginimas yra tradicinė šaka, tad jei ko nežinai, gali paklausti bet kurio ūkininko ir gausi patarimą“.
Darius Steponkevičius įsitikinęs, kad paramos lėšos, gautos iš Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programos, pasitarnautų ir ūkio plėtrai, ir modernizavimui.
Ir vis dėlto šiandien, kai kiti ūkininkai, ėmę kurtis prieš dvidešimtį ar daugiau metų, į ūkius jau labai daug investavę ir padarę juos konkurencingus, o dauguma besikuriančių jaunųjų ūkininkų paprastai perima gerai sutvarkytus savo tėvų ūkius ar jų dalį, – pradėti ant plyno lauko tikrai reikia daug drąsos. Ir Donatui Noreikai iš Strazdiškių, ir Kašonių kaimo ūkininkui Dariui Steponkevičiui nei drąsos, nei užsispyrimo netrūksta.
– Pradėti sunku kiekvienoje veikloje, taip ir žemės ūkyje. Žinoma, jei tėvai jau daug padarę, jų vaikams ūkininkauti kur kas lengviau, – sako Darius Steponkevičius ir priduria, kad jo diedukas (mamos tėtė) nebuvo didelis ūkininkas. Dabar jis gyvena Kaune pas Dariaus mamą, o Darius iš Kauno sugrįžo į kaimą, į jo sodybą, kurioje būna kol kas tik vasaromis, per lauko darbymečius. Sako, kad labai norėtų savo sodybos, nes, be jo, yra dar penki senelio anūkai. O ir Darius su žmona jau augina mažametę dukrelę Gretutę, kuri labai džiaugiasi kaimu.
Tik kas jį patį, baigusį Kūno kultūros akademiją Kaune ir įgijusį kineziterapeuto specialybę, o po magistrantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete tapusį firmų organizavimo ir vadybos magistru, atvijo į kaimą plėšti dirvonų tikrąja to žodžio prasme?
Apie 70 hektarų dirbantis jaunasis ūkininkas sako, kad dalis valstybinės žemės, kurią pasiėmė dirbti, buvo apleista – teko pjauti medžius, rauti kelmus. „Imi apleistas žemes, o ir tų jau nedaug belikę, lupi dirvonus ir sėji javus – kitos išeities nėra. Iš 70 ha yra ir geros žemės, kurios vertė 40 balų, bet yra ir įvertintos tik 23 balais, tad gerą derlių užauginti nelengva. Su kaimyno, turinčio kombainą, pagalba ūkyje jau nukulti ir kviečiai, ir kvietrugiai. Javų derlingumas – apie 5 tonos iš hektaro, bet į žemę sukišta nemažai pinigų, kainavo ir trąšos, ir chemija, viskas skolon. Su „Litagra“ esu pasirašęs sutartį grūdų saugojimui. Kuo didesnis grūdų kiekis, tuo daugiau nuolaidų iš įmonės gali gauti“, – pasakoja Darius.
Ūkininkas sutinka, kad yra ir geresnių verslo šakų, bet kaime, pasak jo, daugiau laisvės ir savarankiškumo. Gyventi kaime, anot jo, nenuobodu, yra kuo užsiimti ir po darbo – Jiezne atnaujintas aikštynas, galima sportuoti, žaisti krepšinį, tinklinį. Be to, tėviškė, gamta – visa tai priskiriama prie privalumų, o visus ūkio plėtros sunkumus jaunas žmogus pasiryžęs įveikti vien savo darbu ir užsispyrimu. Be abejo, rūpesčių netrūksta. Reikia investuoti ir į techniką, ir į pastatus, tačiau iš kur paimti lėšų? Ūkininkas svarsto, kad gal reikėtų įsigyti presą ir gaminti šiaudų granules kurui. Idėjų yra, bet geriausia patirtis, jo žodžiais, paprastai ateina tik po dešimtmečio darbo.
Ir Donatas Noreika, ir Darius Steponkevičius planuoja teikti paraiškas ir dalyvauti Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programoje, nes parama jauniems besikuriantiems ūkininkams tikrai labai reikalinga. Juolab tokiais atvejais, kai jų ūkiai dar neįsitvirtinę ir laikosi vien pačių ūkininkų entuziazmo dėka. Galbūt valstybė turėtų labiau diferencijuoti ir paramos skyrimą jauniesiems ūkininkams, o savivaldybė – rasti daugiau lėšų tokių ūkių paramai, kad jie galėtų sparčiau plėstis ir priartėti prie stipresnių?
Kol kas ir didesnio dėmesio, ir paramos jaunieji ūkininkai pasigenda. Bet argi valstybei neturėtų rūpėti, kad jaunimas pasiliktų kaime, kad sumažėtų ir emigracijos, ir socialinių problemų kaimo gyventojams senstant? Galima rasti daugybę argumentų ir faktorių, dėl ko verta investuoti ne į besipučiančias valdžios struktūras, o į jaunus žmones, kuriems reikia paprasčiausio pagrindo po kojomis. Visa kita padarys jie patys, nuimdami nuo valstybės bei senstančios visuomenės pečių ir nelengvą jaunimo bedarbystės naštą. Juk jaunų žmonių romantika neamžina, o nusivylimas gyvenimu savo valstybėje anksčiau ar vėliau nuveda į oro uostą…
Nijolė Ulozaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).