Su humoru – ir kūryboje, ir tarpusavio santykiuose

Yra žmonių, kuriems prisilietus prie drobės, medžio, akmens, gimsta gražiausi darbai, ir tam nereikia nei specialaus išsilavinimo, nei praktikos. Kitąkart gyvena sau žmogus, sukasi darbų ir rūpesčių verpete, net nežino, kokį talentą savyje slepia. Užtenka vieną dieną prisėsti, iš nuobodulio paimti į rankas teptuką, virbalus, drožinėjimo peiliuką…, kokios nors medžiagos ruošinio gabalą, ir užsiėmimas, prasidėjęs kaip pomėgis, pavirsta liga… Taip nutiko ir Veiveriuose žinomam medžio drožėjui Žydrūnui Tutliui.

Jis pasakoja, kad pradėjo drožinėti prieš aštuonerius metus, dar dirbdamas UAB „Prienų energija“ katilinėje. Anksčiau tam nebuvo nei laiko, nei poreikio, reikėjo užsidirbti pragyvenimui, rūpintis augančiais vaikais.

Veiveriškio V. Tutlio rankose atliekama medžio pliauska virsta meniškais drožiniais.

-Krosnis kūrenasi, aš ją prižiūriu, sėdžiu per naktį, aplinkui visokių malkų mėtosi, kad laikas greičiau bėgtų, imu drožinėti ežiuką. Prie to ežiuko tai rytais, tai vakarais prisėdu, tris savaites taip. Ir užkabino… Bet savo pirmojo darbo neturiu, liko tik nuotrauka prisiminimui. Pamatė jį šokių kolektyvo vadovė Jadvyga – sako, koks simpatiškas ežiukas… Ir iškaulijo, savo namų aplinką pasipuošė, – neslepia Žydrūnas.

Prasidėjusį mūsų pokalbį nutraukia ta pati Veiverių pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Tryptinis“ vadovė Jadvyga Beikauskienė, Veiverių seniūnijos šventės metu priėjusi prie Žydrūno jam padėkoti už išdrožtą patogų ir gražų kolektyvo vėliavos kotą.

„Ačiū tau, Žydrūnai, tu mums labai padėjai. Esi geras ir „neskūpus“ drožėjas. Kai Dainų šventės metu žingsniavome Gedimino prospektu paskui plevėsuojančią vėliavą, jautėmės labai pagerbti praeivių dėmesio,“ – sako Jadvyga.

„Nėr už ką… Kartais geriau už didelį ačiū padaryti, nei už dešimt litų,“ – žodžio kišenėje neieško ir padėkos sulaukęs Žydrūnas. Ir tuoj pat pasakoja apie nutikimą mugėje Kazlų Rūdoje, kur prieš Kalėdas buvo nusivežęs drožinėtų virtuvinių padėkliukų. Prie jo priėjo dvi mergytės, matomai iš skurdžiai gyvenančios šeimos, skaičiuoja pinigėlius, nori nupirkti mamai kalėdinę dovaną. „Pririnkau lentelių, sakau, imkit, dovanokit mamytei, o pinigėlius pasilikit saldainiams. Palinkėjau gerų Kalėdų, o mergaitės pažiūrėjo į mane taip, tarsi man vieno šulo trūktų…“ – juokiasi Žydrūnas.

Ir tikrai daug kam Veiveriuose keista, kad jis nei iš šio, nei iš to, užpultas gerumo „priepuolio“, gali aukoti savo laiką vaikų plenerui, o darbus tiesiog išdalinti arba parduoti tik už simbolinį mokestį.

Galbūt taip jis supranta bendruomeniškumą, kurio esmė dalintis. Ir bendruomenės nariai kur buvę, kur nebuvę – vis pas Žydrūną su įvairiais prašymais. Kažkada paprašytas seniūno, jis sukalė ornamentuotą skelbimų lentą prie seniūnijos, į Rimorystės muziejų kryptį rodo jo išdrožinėta rodyklė, o liepą vykusios seniūnijos šventės apdovanojimams veiveriškis išdrožė ąžuolinius medalius ir suvenyrines lenteles su Veiverių miestelio simboliu – pelėda. Kaip atlygis už darbą jam buvo suteikta proga šventėje surengti savo drožinių parodą.

O šią gegužę Ž. Tutlys kartu su žinomais medžio drožėjais iš Prienų medžio apdirbimo paslapčių mokė Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos moksleivius. Užvaldytas plenero idėjos savo tiesioginiame darbe netgi pasiprašė nemokamų atostogų.

Ž. Tutlio sūnus Evaldas laisvalaikiu taip pat mėgsta drožinėti.

Mintis surengti jaunųjų medžio drožėjų stovyklą kilo, galima sakyti, atsitiktinai. Jo sūnus baigė dvylika klasių. Kaip ir pridera išleistuvių proga, tėvai pradėjo laužyti galvas, kokį atminimą apie 70 – ąją mokyklos laidą būtų galima palikti. Gal drožinėtą lentelę su įrašu? Žydrūnas šį sumanymą rutuliojo toliau ir nusprendė – jei drožti, tai suoliuką, puoštą mokslo ir išminties simboliu – pelėda. Tai bus ir įsimintina dovana gimnazijai, ir poilsio vieta. Būtent abiturientų išleistuvių metu, pritariant gimnazijos direktorei, buvo nuspręsta ieškoti rėmėjų ir patiems organizuoti plenerą, kurio metu sukurti darbai – suoleliai, skulptūros – ne tik papuoštų tuščius vaikų darželio ir gimnazijos kiemelius, bet ir būtų pritaikomi užsiėmimams. Plenero dalyvius – jų buvo trylika – atrinko technologijų mokytojas Saulius Starkus. Pas jį, dar būdamas mokinys, mokėsi ir pats Žydrūnas. Buvusio mokytojo iniciatyva kultūros namuose buvo surengta ir pirmoji autorinė Žydrūno Tutlio darbų paroda.

-Pleneras buvo surengtas gamtos tema, todėl medžio ruošiniai virto grybais, krokodilais, vėžliukais ir kitais gyvūnais. Pirmas dienas vaikus buvo apėmęs azartas drožinėti, vėliau kiek pavargo, juk ne kiekvienas turi tam gyslelę, teko nemažai ir suaugusiems prisidėti, kol pastatėme ir įbetonavome skulptūras, – rodydamas plenero metu sukurtus darbus pasakojo Žydrūnas Tutlys.

Jis atkreipia dėmesį į skulptūrą – didelį medinį šaukštą, tai plenero dalyvių padėka juos maitinusioms virėjoms. Gimnazijos reprezentacinėje pusėje pastatyta išsiskirianti modernistinė skulptūra, primenanti mažus paukštelių namus, sudarytus iš daugelio inkiliukų. Ji, anot medžio drožėjo, primena, kad mokykla yra tarsi antrieji namai. Skulptūra neišbaigta, o tai palieka erdvės pamąstymui apie ateinančias kartas ir jų santykį su gimtine.

Žydrūnas mosteli ranka į tuščią skverą – jei kitais metais gimnazijoje bus surengtas antrasis medžio drožėjų pleneras, jo metu sukurti darbai bus pastatyti šioje vietoje. Jau apsispręsta dėl temos – bus kuriama pasakų motyvais.

Ž.Tutlys pastebi, kad žmonės „atsikanda“ serijinių gipsinių liejinių ir labiau mėgsta puošti savo aplinką medžio darbais, ypač pelėdų ar apuokų skulptūrėlėmis. Jas, pasak drožėjo, patogu pritaikyti – patupdyti ant vartų, šulinio stogelio ar pastatyti sode. Jis svarsto, kad gebantį medžio kaladę paversti šiuo išraiškingu paukščiu, galima vadinti tikru meistru, kuriam nieko nėra neįmanomo.

Žmonių prašymu, Žydrūnas yra sumeistravęs ne vieną suoliuką, sūpynes, medinį rentinį, pavėsinę, dekoratyvinį vežimėlį sodinti gėlėms, inkiliuką ar lesyklą. Jam smagu pervažiuoti per kiemus ir pasižiūrėti, kaip gyvena jo darbai. Tačiau, kaip prisipažįsta, jo namų aplinkoje esantys mediniai dirbiniai jau reikalauja „reanimacijos“ ir tuo užsiima drožinėti mėgstantis sūnus Evaldas. Pats Žydrūnas, sumąstęs kokį darbą, jam skiria visą savo laiką ir dėmesį, todėl, pasak vyro, žmona ne juokais ėmė pavydėti medžio pliauskai tokios meilės ir atsidavimo.

Namų židinį saugantys naminukai, girinukai, išraiškingi gyvūnėliai – kai „užverda kraujas“ kūrybai – gimsta tiesiai iš Žydrūno vaizduotės, tad jam nereikia išankstinio eskizo. Pavyzdžiui, nerangią, kiek tingią mešką jis išdrožė, įkvėptas TV šokių projekto. Išgirdęs, kaip komisijos narys Jurijus Smoriginas replikavo vienam šokėjui, Seimo nariui, esą jis šoka kaip meška, Žydrūnas gimusią viziją tuoj pat realizavo medyje. Iš tikrųjų meška – iš akies luptas buvęs politikas, kuriai solidumo prideda kaklaraištis.

Veiveriškis medžio drožėjas humoro ir optimizmo nestokoja, geranoriškai pajuokauti mėgsta ir kūryboje, ir tarpusavio santykiuose.

Dalė Lazauskienė