Baltijos keliui – 25 -eri. Kaip manote, ar šiandien lietuviai sugebėtų taip vieningai sustoti Baltijos kelyje?

Dainora Šaltienė:
– Prieš 25 -erius metus, kai visa Lietuva stovėjo Baltijos kelyje, buvau Kanadoje. Ten, palaikydami lietuvius, su giminėmis taip pat stovėjome susikibę už rankų. Nors 1989 m. Baltijos kelyje nedalyvavau, per šį ketvirtį amžiaus kartu su Prienų ir Birštono sąjūdiečiais keletą kartų buvau nuvažiavusi į automagistralės „Prienų kilometrą”, kur prieš penkerius metus buvo pastatytas kryžius. Važiuosiu ir šiais metais paminėti jubiliejaus. Važiuočiau, jei ir vėl reikėtų susivienyti. Manau, kad taip pasielgtų ir dauguma lietuvių. Juk ne visi dejuoja, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Lietuva yra normali valstybė – joje, kaip ir visur, yra ir gero, ir blogo. Tačiau, palyginti su „karštaisiais” pasaulio taškais, mes gyvename ramiai. Mums reikia ne dejuoti, bet daryti tai, ką galime.

Algimantas Sakalauskas:
– Baltijos kelias man emociškai buvo labai svarbus – stovint susikibus už rankų virpėjo širdis. O dabar iš to momentinio susilietimo liko nostalgija, nes manėme, kad ta akimirka tęsis amžinai. Apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir kiekvieną dieną tuo gyventi. Mes daug kalbame apie laisvę, tarsi joje gyvename, bet laisvę turėsime tik tada, kai mūsų galvos išlaisvės nuo primesto tikėjimo, nuo kitų dvasinių nelaisvių. Mes savo žemės nemylime, savo tikėjimo neturime, pagal kažkieno pasakas gyvename… Pokyčiai fiziniame lygmenyje jau įvyko, o kada įvyks mūsų galvose – vis dar laukiame.
Baltijos kelias labai svarbu, tik gaila, kad mažėja einančių tuo keliu – pasiduodame įvairių patarėjų iniciatyvoms, mums daroma įtaka iš visų pusių – juk esame pasaulio dalis. Jaunimas labai myli Lietuvą, tik gaila, kad gal Lietuva nelabai myli tą jaunimą, todėl dalis ir išvažiuoja. Jaunimą nuo pat mažumės reikia puoselėti, nes bus kaip ir su tais drambliais – jei drambliuko neauklėja, jis prieš visą bandą šoka.
Kai virš galvos pakimba vėzdas, visi susivienijame, todėl manau, kad ir dabar pavyktų tai pakartoti. Juk artėjame prie to, aplinkui kyla grėsmės, pasaulis dreba, yra kryžkelėje, žmonės apie tai pradeda kalbėti. Manau, kad ištikus kokiam nors sukrėtimui žmonės sugebės susitelkti. Gal ateis laikas, kai ir iš viso pasaulio žmonės kaip skruzdėlės bėgs kur saugiau – į savo gimtinę, po protėvių sparnu.
Prieš penkerius metus, minint Baltijos kelio dvidešimtmetį, Teresės Murauskaitės ir Antano Vilko iniciatyva toje kelio atkarpoje, kur stovėjo prieniečiai, buvo pastatytas kryžius. Aš buvau projekto autorius ir skulptorius, prisidėjau ir statant. Kryžiuje pavaizduotas kelias, jungiantis tris Baltijos valstybes, ir paukštelio gūžta, simbolizuojanti gerąją žinią, kurią paukšteliai po pasaulį nešioja. Šiais metais su Seimo nario Andriaus Palionio pagalba buvo perkelta apsauginė kelio tvora, ir kryžius jau yra matomas – tvora nebeužstoja.

Neda Lukoševičiūtė:
– Kai vyko Baltijos kelio akcija, dar nebuvau gimusi, todėl apie tai žinau tik iš pasakojimų ir filmų. Žaviuosi ta vienybe. Prieš 25 metus žmonės norėjo būti laisvi, todėl kartu to tikslo ir siekė. Dabar mes iš vienos pusės jaučiamės laisvi, iš kitos – esame nuo daug ko priklausomi. Žmonės nepatenkinti, kad valdžia prastai dirba, o pyksta ant visos valstybės. Bet manau, kad prireikus dėl Lietuvos ir dabar daug žmonių susikibtų už rankų. Gaila, jog dabar nėra tokios vienijančios jėgos, koks buvo Sąjūdis, kuris išjudino bei suvienijo ir jauną, ir seną.

Aldona Sliesaravičienė:
– Į Baltijos kelią nebuvo sąlygų nuvažiuoti, bet sekiau įvykius per radiją, televiziją. Dabar manau, kad to nebepakartotumėm – trūksta vienybės, žmonės pikti, nedraugiški. Nebent vėl ištiktų koks sukrėtimas, gal tada pamirštume nesutarimus, nusivylimą valdžia ir vėl visi susikibtume už rankų. Gyvenimas Lietuvoje per 25 metus pagerėjo, tačiau žmonių tarpusavio santykiai labai pašlijo – žmonės pėdos žemės nepasidalija, kaimynas su kaimynu pykstasi, neatjaučiame vienas kito.

Jonas Debesys:
– Baltijos kelyje aš nestovėjau, nes taip susiklostė aplinkybės. Ir dabar nevažiuočiau – todėl, kad esu nusivylęs valdžia. Manau, jog per tiek laisvės metų valstybėje galėjo įvykti geresni pokyčiai. Esu įsitikinęs, kad dabar žmogui gyventi yra blogiau. Tuomet, vieningai stovėdami susikibę už rankų, pasiekėme užsibrėžtą tikslą, o dabar manau, kad tokios vienybės nepasiektume.

Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė