Kūryba – visada kova

Praėjusią savaitę šešiasdešimtmečio slenkstį peržengęs išlaužiškis automobilių sporto entuziastas – konstruktorius ir lenktynininkas Rimas Brundza sako, jog jau pati gimimo diena – liepos 21 -oji – lėmė, kad jo charakteryje persipina dviems Zodiako ženklams būdingi bruožai. Iš Vėžio jis perėmęs kūrybiškumo pradą, o iš Liūto šiam ženklui būdingą kovotojo bruožą. Būtent kovotojui būdingos savybės jam padėjo ir padeda lenktynių trasose, o kūrybiškumas – konstruojant automobilius.

Automobiliai – didžioji Rimo aistra, kuriai jis skiria visą gyvenimą. Tad ir šiandien, žvelgdamas nuo gyvenimo šešiasdešimtmečio kalvos, jis tradiciškai, kaip įprasta, negali džiaugtis pastatytais namais, užaugintais vaikais, bet užtat gali ištisomis valandomis daug ir aistringai pasakoti apie automobilių sporto varžybas, sukurtus automobilius, organizuotas autokroso varžybas. Būtent tai, ką dažnu atveju galėtume vadinti aistra, pomėgiu, Rimui tapo ir gyvenimo būdu. Būdu, kurį galima suskirstyti į kelis etapus.

To viso nueito kelio pradžia – kartingai. Jais Rimas susižavėjo dar besimokydamas Kauno politechnikume. Vėliau jau su draugo tėvo „žiguliuku“ jis dalyvavo automobilių ralio varžybose. Tiesa, tąkart dar važiavo ne už vairo, o kaip šturmanas. Laimėta pirmoji vieta tapo dar didesniu postūmiu siekti sportinių aukštumų.

1981 metais Rimo gyvenime prasidėjo naujas etapas. Jis susižavėjo bagiais. Tuomet tai buvo naujiena. Bagis manevringa, galinga mašina, turinti tik karkasą ant keturių ratų. Ji skirta trumpoms kelionėms sunkiai pravažiuojamais keliais.

Pirmąkart apie bagius jis sužinojo, perskaitęs apie buvusioje Čekoslovakijoje vykusias varžybas. Darbo Rimas ėmėsi turėdamas tik bagių nuotraukas ir į pagalbą jam atėjusio tuomečio Prienų autotransporto įmonės direktoriaus Danieliaus Mažeikio nupirktu ZAZ automobilio varikliu su pavarų dėže. Savo pirmąjį bagį jis sukonstravo savo jaunesnio brolio garaže. Šis sportinis automobilis atnešė pergalę jau pirmajame čempionate Šakiuose. Varžybose tuomet dalyvavo šeši bagiai, trys iš jų buvo pagaminti Lietuvoje ir trys – Latvijoje.

Iki 1990 metų Rimas sukūrė ir varžybose išbandė penkis bagius, į juos įmontuodamas „zapukų“ variklius. Patirties daugiausia sėmėsi iš ukrainiečių. Su savo pasigamintais automobiliukais Rimas sėkmingai startavo ir pats. Jis tris kartus yra tapęs Lietuvos ir du kartus Pabaltijo čempionu, o 1984 – aisiais Rimas pirmas iš lietuvių bagių automobilių sporte pelnė TSRS sporto meistro vardą. Rimas gerai atsimena tą dieną, kai Kačerginėje vykusio sąjungos lengvųjų automobilių kroso metu kosmonautas Georgijus Grečka jam įteikė sporto meistro ženklelį.

Tuo laikotarpiu Rimas „užsidegė“ dar viena idėja – Prienams reikia trasos. Mat paaiškėjo, kad Prienų civilinės gynybos miestelis, kuriame vyko pirmosios bagių lenktynės, nėra tinkamas varžyboms. Buvo nuspręsta rengti naują trasą Meškapievio girininkijoje. Šiandien Rimui net nesitiki, kad vos per tris mėnesius su keliais entuziastais pavyko įrengti trasą, kurioje 1983 –iaisiais buvo surengtos parodomosios varžybos, o vėliau vykdavo ir čempionatai. Buvo laikas, kai Prienuose vykdavo tokio masto varžybos, kurias šiandien galėtume vadinti tarptautinėmis. Į čia vykstančius bagių čempionatus atvažiuodavo ir kaimynai latviai, estai. Buvo pagaminti specialūs keramikiniai medaliai – suvenyrai. Vieną iš 1985 metų varžybų medalių Rimas vėliau rado komiso parduotuvėje. Taigi tai buvo aktyvaus sporto ir kūrybinės veiklos dešimtmetis, už kurį Rimas Brundza dėkingas buvusios Autotransporto įmonės direktoriui Danieliui Mažeikiui, vyr. inžinieriui Kostui Pucėtai, sudariusiems galimybę sportuoti, ir buvusiam partijos rajono komiteto pirmajam sekretoriui Jonui Mintaučkiui, rėmusiam autokroso varžybų organizavimą Prienuose.

Beje, šiandien minėti buvusio tarybinių laikų partijos vadovo pavardę ir jam dėkoti, ko gero, išdrįstų ne kiekvienas. Rimas tai daro nė kiek nedvejodamas, nes toks jau jo būdas – sakyti tiesą visiems ir visada ir kovoti už ją, nesvarbu, kad kitąkart ta tiesa atsisuka ir prieš jį patį.
– Labiausiai neapkenčiu melo, – sako Rimas. Ir čia pat primena posakį, jog „… Blogis suklesti tada, kai gėris nieko nedaro“, tuo lyg ir paaiškindamas, kodėl jame tokia gaji kovotojo dvasia. Kovotojo visur: ir lenktynių trasoje, ir kasdieniniame gyvenime, matant abejingus žmonių rūpesčiams valdininkus, už didelius pinigus įrengtus tuščius stadionus prie mokyklų, netgi elementarų pavydą, kerštą, jeigu tu bandai kažką daryti.

Ir ne „aklo“ kovotojo, o žmogaus, kuris kaunasi už tai, kuo tiki. O kad tikėtum, pasak Rimo, turi gilintis, analizuoti, skaityti, diskutuoti… nebijoti pripažinti klydus ir atsiprašyti. Ko gero, tikrai retas taip, kaip Rimas, drįstų pasakyti: „…taip, aš klydau agituodamas už konservatorius ir V. Landsbergį, nes per mažai apie jį žinojau“. Juo labiau, kad Rimas – politinių tremtinių vaikas, gimęs Igarkoje. Jo tėvas buvo tarpukario Lietuvos karininkas, mama – partizanų ryšininkė, tremties išbandymus patyrė ir Rimo seneliai, buvę pasiturintys, tvarkingi Skuodo krašto ūkininkai.

Lietuvą Rimas Brundza pirmą kartą pamatė būdamas dvejų metų, 1956 – aisiais. Įspūdžio, kurį tada patyrė, jis, žinoma, šiandieną neprisimena, kaip ir daugiau nei savaitę trukusios kelionės traukiniu. Apie ją jam pasakojusi mama, atkreipdama dėmesį į dvejų metukų vaiko žingeidumą ir norą bendrauti. Vos pabudęs ir aprengtas Rimukas bėgiodavo po vagoną – nuo vieno galo prie kito. Pas mamą grįždavo pilnomis kišenėmis dovanotų sausainių.

– Matyt, iš tos kelionės „parsivežiau“ ir supratimą, kad rusai draugiški ir geri žmonės, – juokauja Rimas ir jau nebe juokais priduria, kad labai atsargiai vertina dabar vykstančius politinius įvykius, nors ir labai myli Ukrainą. Iki šios dienos Rimui pačios gražiausios pasaulyje moterys yra ukrainietės, o iš Zaporožės meistrų jis kažkada mokėsi gaminti bagius.
Šiandien, baigęs aktyvią sportininko karjerą, buvęs lenktynininkas daugiau dėmesio gali skirti sau: daug skaito, domisi istorija, politika. Žinoma, nepalieka ir aistra automobiliams. Po bagių eros, Rimas yra sukonstravęs ir vienvietį trijų ratų automobilį, galėjusį patekti ir į Lietuvos rekordų knygą, nes 100 km nuvažiuoti šiam automobiliui reikėjo tik vieno litro benzino. Paskui buvo mini automobiliukų vaikams gamybos periodas. Taip viena idėja vijo ir veja kitą.

Dabar Rimas Brundza kuria planus, kaip Lietuvoje suburti laisvai riedančių mašinėlių (graviti car) entuziastus. Pasaulyje šis užsiėmimas tarp jaunimo gana populiarus, nes skatina kūrybiškumą. Lietuvoje juo domisi taip pat jaunimas, jis ypač populiarus tarp studentų. Jau vyko dvejos šių mašinėlių varžybos, ir Rimas Brundza buvo pagrindinis rėmėjas. Šiemet surengė ir seminarą, kurioje būtų pasidalinta sukaupta patirtimi, daugiau sužinota apie naujoves. Paskutinis mintyse gimstantis projektas – įsteigti fondą, kuris remtų dviračių, triračių ir keturračių savadarbių konstrukcijų automobilių parodą. Jo vieno pastangų tam tikrai nepakaks, tad nerimstantis entuziastas ketina prašyti savo pusbrolio, praeityje žymaus lenktynininko, dabar Seimo nario Stasio Brundzos paramos. Būtent jo paskatintas, Rimas ir susižavėjo sportiniais automobiliais. Kas žino, gal sekdamas pusbroliu Rimas Brundza pradėjo kaupti ir automobilių kolekciją. Jo namų kieme – per dvidešimt automobilių. Tik Rimui mielesni mažesni, kuklesni automobiliai, nors daugeliui net ir artimų žmonių atrodo keistoka, kad jis važinėja tokiu paprastu automobiliu.

Bet pats Rimas taip nemano. Jam jo automobilis – pats mieliausias, kaip ir visa kita, ką jis daro. Rimas neslepia, kad techninio įkvėpimo jis ieško ir jausmų pasaulyje ir kad ne vieną automobilį sukūrė įkvėptas meilės moteriai. Kūrybos paslaptis konstruktorius bando suprasti ir skaitydamas knygas. Jam įstrigę Tomo Mano žodžiai, kad „Kūryba – tai karžygiška kova su medžiaga ir žodžiais, tai pagaliau didžiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, nervų įtempimas.“ Rimas domisi žmonių santykių psichologija, mėgsta lankytis šokių vakaruose. Jis išsiaiškino, jog priklauso Hefaisto – dievo kalvio, amatininko, išradėjo ir vienišiaus vyro tipui.

Gal tame ir slypi atsakymas, kodėl gyvena būtent taip, o ne kitaip, kaip norėtų aplinkiniai, kodėl nori būti laisvas, be įsipareigojimų, kodėl jam svarbiausia – ne kaupti, o dalintis ir visur siekti maksimalaus rezultato, nors kartais, kalbantis su juo, gali pajusti ir pesimizmo nuotaikų. Bet… Rimas ir vėl nesunkiai randa atsakymą. Pasak jo, pesimistas – tai tik gerai informuotas optimistas. Gal tai ir yra svarbiausia ieškant gyvenime tiesos ir prasmės.

Ramutė Šimukauskaitė