Amžina tai, kas tikra

Žolinė jau tiesia tiltą į rudenį. Nors vasara dar nešykšti šilumos nei karščių, artėjančio rudens ženklai vis dažniau primena ne tik apie tai, kad nieko nėra amžino, kad viskam yra pradžia ir pabaiga, bet ir tai, jog viskas turi savo laiką. Laiką, kuris daro stebuklus, kiekvieną pabaigą paversdamas nauja pradžia.

Subėrė į dirvą grūdus artojas, atskraidino sėklą į laukus vėjas ar paukštis, grąžino žemei savo vaisius nužydėjęs augalas – ir pavasarį iš naujo stiebiasi daigai, per vasarą vėl subrandindami derlių. Gal žolynai ir žmogų moko tikėti, jog niekas niekur neišnyksta, o laikas, sukdamasis ratu, nuolat atneša atsinaujinimą ir atgimimą?

Gal prasmė slypi ir tame, kad Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dieną apaštalai jos kape rado gražiausias gėles? Kaip ženklą, kad gyvenimas tęsiasi, kad jį reikia mylėti ir puoselėti kaip gražiausią žiedą, džiaugtis kiekviena diena ir tą džiaugsmą skleisti kitiems?

Bet laikas, sakome, gali būti ir negailestingas, visa naikinantis. Arba – suteikiantis gyvenimui grožį ir prasmę. Tačiau tai, ko gero, priklauso nuo mūsų pačių. Juk nuo to, ką pasirenkame, kuo tikime ir kaip norime gyventi – toks bus ir mums skirtas laikas.

O iš vasaros laiko visada galime išsinešti didžiulį lobį – dar vieną pažinimą, padovanotą paslaptingo gamtos grožio, jos sugebėjimo išlikti, išauginti ir subrandinti vaisius. Neaprėpiamas augalų pasaulis kaskart atsiveria vis kitokiomis spalvomis ir galiomis. Žolynų gydomąją galią žinojo jau mūsų protėviai, neniokoję, rūpestingai saugoję juos, o surinktus laukuose ar miškuose nešdavę į bažnyčią pašventinti. Didžiulis tikėjimas darė stebuklus – sako, pašventinti žolynai apsaugodavę nuo perkūno, nuo „blogos akies“, jų arbatos išgydydavusios kūno skausmus, palengvindavusios dvasines kančias.

Žolinė daug kuo artima Padėkos dienai, kuri kilusi iš Kanados ir švenčiama vėlų rudenį kaip šeimos šventė, dėkojant Dievui už derlių ir visa, ką žmogui davė. Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai, jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Pasak etnologų, ši šventė vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir duonos, medaus, pieno švente. Pagal senuosius papročius Žolinės švęsti susirinkdavo visa giminė, būdavo prisimenami ir giminės mirusieji. Šventės dieną rituališkai kepdavo duoną: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai buvo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Taip žmonės suprato žmogaus ryšį su gamta, su žeme ir kitu žmogumi, puikiai suvokdami, jog niekas lengvai, be paties pastangų, neateina.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų diena. Nors tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, popiežius Pijus XII tik 1950 m. paskelbė bažnyčios tiesa, tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Dabar Žolinė švenčiama visose Lietuvos katalikų bažnyčiose kaip pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos garbinimo šventė. Bene garsiausi Žolinės atlaidai, sutelkiantys didžiausią maldininkų minią ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, vyksta Pivašiūnuose ir švenčiami oktavą – aštuonias dienas. Gal todėl, kad Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės šventovė Pivašiūnuose garsėja iš visų bažnyčią niokojusių gaisrų išgelbėtu stebuklingu Švč. Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslu, kuris per 1988 m. Žolinę buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir gavo Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą…

Todėl stovint prie rudens slenksčio, švenčiant Žolinę ir atsisveikinant su vasara, kurioje tebėra dar daug ir grožio, ir paslapties, nevalia pamiršti to, kuo tikėjo mūsų tėvai ir senoliai, kas jiems buvo svarbu. Jų sukurtose šventėse ir tradicijose įkūnytos kiekvienam metų laikui būdingos prasmės. Įprasmintas darbas, gyvenimo džiaugsmas, žmonių bendravimo vertė ir tikėjimas, lydėjęs nuo gimimo iki mirties. Ar ne to šiandien pasigendame, ieškodami lengviausio kelio savo tikslams pasiekti ir nepajėgdami sugrįžti prie savo ištakų? Kad nusilenktum žolei, pakelės akmeniui – viskam, kas sukurta Dievo ir gamtos. Kad sutikęs kaimyną nukeltum prieš jį kepurę ir kartu pasidžiaugtum tekančia saule, geru derliumi, vaikais ir šeima. Kad žemės sieksnis netaptų amžinos žmonių nesantaikos pradžia, o pavydas – daugelio nelaimių priežastimi.

Taigi tikriausiai ne žygdarbių, o kasdienių paprastų darbų pritrūksta pėdoms šioje žemėje įminti ne dėl laikinos šlovės ir ne dėl pasipuikavimo savo gerove, nes amžina yra tai, kas tikra, o visa kita išnyksta ir iš būties, ir iš atminties.

Nijolė Ulozaitė