Kaip jauna verslininkė Birštoną „užkariavo“ sušiais

UAB „Sušinė“  Basanavičiaus aikštėje, Birštone, veikia vos porą mėnesių, bet specialioje Facebook’o paskyroje jai savo šypsenėles spėjo nusiųsti apie pusantro šimto klientų, patenkintų maisto ir aptarnavimo kokybe. Vietiniai, bent kartą čia ragavę sušių, patvirtina, kad jie buvo skanūs, o kurorto svečiai iš Kauno, Vilniaus ar Druskininkų į kurortą sugrįžta, ketindami dar kartą užsukti į „Sušinę“. 

Nuosavą verslą pradėjo studijų metais

Nuosavos viešojo maitinimo įstaigos direktorė 24 – erių Monika Platūkytė šypsosi: jos pačios sukurto verslo pradžia sėkminga, gerų atsiliepimų netrūksta, o jeigu klientai ir išreiškia nepasitenkinimą, tai – dėl blogo oro ir prastos nuotaikos.

Monika kol kas nemąsto apie savo verslo, kurį pradėjusi įsteigė penkias darbo vietas, plėtrą, jai svarbiau sulaukti pirmojo įmonės gimtadienio. Šiuo metu ji užsiėmusi meniu atnaujinimu. O nuo rugsėjo „Sušinėje“ planuojama pradėti teikti užsakyto maisto išvežiojimo paslaugas Birštono ir Prienų gyventojams.

Mintis apie nuosavą verslą Monikai kilo tuomet, kai Vilniaus kolegijoje rinkosi diplominio darbo temą. Viešojo maitinimo verslo specialybės studentė ne tik susidomėjo naujo tipo įmonės sukūrimu, bet ir surizikavo teoriją pritaikyti praktikoje. Kai šį pavasarį gynėsi baigiamąjį darbą, dėstytojams apie įmonės sukūrimą ji galėjo papasakoti iš savo patirties.

Monika Platūkytė yra birštonietė, šiame mieste ji mokėsi iki antros klasės, vėliau su tėvais išvyko į Kauną ir vėl sugrįžo būdama devintokė. Todėl jai nekilo abejonių, kokiame mieste pradėti nuosavą verslą.

Išanalizavusi viešojo maitinimo rinką, klientų srautus kurorte, ji padarė išvadą, jog mieste dar trūksta greito aptarnavimo vietų, kuriose būtų siūlomas kokybiškas, šviežias maistas. Norą kurti sušinę padiktavo Lietuvoje sparčiai populiarėjanti japonų virtuvė. Taip sutapo, kad vos tik Monika apsisprendė pasukti į verslą, eidama gatve ji pamatė skelbimą apie Basanavičiaus gatvėje išnuomojamą buvusį daržovių kioską. Nemąstė nė akimirkos, nes, anot jos, Birštone nėra tiek daug laisvų pastatų strategiškai patogiose vietose.

– Verslo pradžia sutapo su Birštono miesto kurorto švente, sulaukėme tiek daug užsakymų, kad vos spėjome suktis. Būtų smagu, kad tiek daug klientų aplankytų kasdien, – viliasi Monika.

Reikia atkaklumo ir žinių

Pasiryžusiai kurti nuosavą įmonę jai, ko gero, buvo sunkiausia įgyti pasitikėjimą savimi. O kai patiki savo jėgomis, tuomet eini nuo ryto iki vakaro, brauniesi pro duris, klausi – tau atsako, pataria, nusiunčia, kur reikia, taip ir įgauni organizacinės patirties.

-Ilgiausiai užtruko reikiamų dokumentų tvarkymas, leidimų gavimas, teko įrodyti, jog įmonė atitinka nustatytus reikalavimus. Daugiausia išlaidų skyriau kapitaliniam kiosko remontui, reikalingos įrangos įsigijimui. Labai pravertė žinios, įgytos Vilniaus kolegijoje, ir sukaupta darbo viešojo maitinimo įmonėse praktika, – mano Monika Platūkytė. Nuo šešiolikos metų ji uždarbiavo kavinėse, buvo išvykusi padirbėti į užsienį.

Kaip dauguma bendraamžių, galėjo likti gyventi svetur. Bet, Monikos manymu, ji teisingai pasielgė, kai sugrįžo į Lietuvą. „Gal ten uždarbis ir didesnis, bet čia jautiesi savas“, – sako mergina.

Kitas teisingas pasirinkimas – studijos kolegijoje, kur ji gavo nemažai informacijos, pritaikomos praktikoje. „Kas iš to, kad baigsi prestižinį universitetą, tačiau ir mokslas bus nemielas, ir neturėsi kur diplomo padėti,“ – teigia Monika.

Po gimnazijos baigimo ji taip pat buvo įstojusi į Vilniaus universitetą, verslo vadybą, tačiau paskutinę akimirką pakeitė nuomonę ir per papildomą atranką tapo Vilniaus kolegijos studente. Baigusi specialybės bakalauro studijas, nuo šio rudens sieks magistro diplomo.

Ieškoti galimybių patiems, nebūti tėvams našta

Monika pati dar labai jauna, tačiau savo mąstymu skiriasi nuo daugumos bendraamžių. Ieškodama jauno ir energingo žmogaus, galinčio prisijungti prie „Sušinės“ komandos, ji patyrė, kad jauni žmonės neretai save pervertina.

„Žmonės be patirties, be išsilavinimo iš karto klausia, ne kokios bus jų pareigos, darbo valandos, bet kiek aš jiems mokėsiu. Tuomet mano eilė klausti, o ką jūs mokate, galite padaryti, kaip ketinate atlikti darbą, pagal tai bus ir atlygis,“ – tokiu požiūriu stebisi Monika.

Pasak jos, pirmiausia turi įrodyti, kad esi vertas gauti daugiau, nei minimalų atlygį. Taigi tie, kurie dirba, stengiasi, turi idėjų, ieško naujų nišų, gali užsidirbti pakankamai ir Lietuvoje. Jos įsitikinimu, užsienio studentai yra darbštesni ir atsakingesni nei kai kurie lietuviai. Dažnas stengiasi nebūti tėvams našta – ir studijuoja, ir dirba ir, nepaisant to, randa laiko kelionėms, pomėgiams, draugams.

Šalia „Sušinės“ lauke įrengtas šaldytuvas – vitrina, čia Monikos pažįstami kauniečiai prekiauja vietoje paruošiamais natūraliais jogurto ledais su įvairiausiais priedais. Už prekystalio su dar viena mergina iš Prienų pakaitomis sukasi buvusi Monikos klasiokė Rūta Akranglytė. Mergina Vilniaus kolegijoje studijuoja tarptautinį verslą, tačiau vasarą nutarė padirbėti.

– Esu dėkinga Monikai, kuri man pasiūlė šį darbą. Manau, kad čia dirbdama įgysiu įgūdžių, reikalingų nuosavam verslui, – prasitaria Rūta.

Apie UAB „Sušinės“ jaunąją direktorę Moniką gerai atsiliepia ir jos teta Rasa Bubnelienė, pagal profesiją padavėja – virėja, iki šiol dirbusi žinomų restoranų virtuvėse. Būtent tetą, savo mamą ir pusseserę Monika suviliojo idėja pradėti šeimyninį verslą.

Teta tikina, kad giminystės ryšiai netrukdo darbui: „Man smagu dirbti vadovaujant jaunam ir energingam žmogui, vertinu ją už tai, kad nebijo imtis atsakomybės, sprendimus priimame kolegialiai, nepaisant to, kad turiu didesnę darbo patirtį viešojo maitinimo įmonėse. Tikiu Monikos gebėjimais, geri klientų atsiliepimai – jos nuopelnas. Jei nebūčiau tikėjusi, argi būčiau palikusi ankstesnę darbo vietą? Atėjau su sąlyga, kad Monika išmokys mane gaminti sušius,“ – neslėpė Rasa.

Idealus sušis – pagal skonį

Per du mėnesius sušių gamintojos perprato klientų skonius. Rasai Bubnelienei tobulas sušis yra pats paprasčiausias – jūros dumblių lapelyje įvynioti ryžiai, kremas, lašiša ar krabų lazdelė bei agurkas. O klientams iš „Sušinėje“ gaminamų mėgstamiausi yra „Saki panko“ (su lašiša, kremu, agurku, panko dribsniais ir sezamu), tokios pat sudėties tempuros tešloje kepti sušiai bei „Ebi masago“ su sojų padažu (ryžiai, krevetė, agurkas, kremas, papuošimui – masago ikriukai).

Monika japoniškų patiekalų ruošimo subtilybių mokėsi pas patyrusį meistrą, tačiau jos įkurta „Sušinė“ nepretenduoja į grynai japonišką virtuvę. Jos teigimu, Lietuvoje yra tik keli restoranai, kurie propaguoja šios šalies maisto gaminimo kultūrą, laikydamiesi tam tikrų ritualų ir papročių. Anot M.Platūkytės, Lietuvoje japoniška virtuvė yra pritaikyta gaminti, atsižvelgiant į vietos gyventojų skonį. Jei Japonijoje idealūs sušiai – jūros dumblių ritinėlyje suspausta krūvelė ryžių su žalios žuvies pjausniu viduje, tai europiečiai mėgsta juos pagardinti įvairiais priedais, net mėsa ar sūriu. Birštono „Sušinėje“ gaminami ir saldieji sušiai, įdarui naudojamos braškės, bananai ar sezoninės uogos.

„Sušinės“ direktorė pabrėžia, kad pagrindinis jos rūpestis – patiekti klientams kokybišką ir šviežią maistą. Kiekvieną dieną pas patikimus tiekėjus ji nedideliais kiekiais užsako reikiamus produktus, žuvį ir daržoves. Pageidaujami patiekalai ruošiami prie klientų akių, jie gali stebėti technologinį maisto gaminimo procesą. Klientai paprastai vertina tokią namų aplinką.

– Šiuo metu ruošiu naują meniu, jame liks populiariausi sušiai, įtrauksime karštų užkandžių, salotų. Užsukę į „Sušinę“ lankytojai galės pavalgyti žuvies ar jūros gėrybių sriubos, neseniai pradėjome gaminti tortilijas su žuvimi, krevetėmis, daržovėmis. Prie maisto siūlome kavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų, vyno, japoniško alaus. Dirbame ir pagal individualius bei specialius užsakymus, ruošiame užkandžius, patiekalus, vaišes įvairioms šventėms, banketams. Kainos mūsų užeigoje kiek mažesnės, nei panašių patiekalų kituose miestuose, tenka orientuotis į vietos pragyvenimo lygį, – sako Monika. – Nesakau, kad tai, ką darau, yra pelninga. Kol kas viskas klojasi taip, kaip ir planavau, pinigų darbuotojų atlyginimams pakanka, mokesčius sumoku, jie papildo Birštono savivaldybės biudžetą. Manau, kad esu Birštono patriotė, juk dirbu čia, naudojuosi viskuo, kas mieste sukurta. Gražus, ramus ir patogus miestas, jis dar plečiasi, svarstau, gal reikėtų čia persikelti gyventi nuolat, nes šiuo metu į darbą važinėju iš Kauno, – svarsto „Sušinės“ direktorė.

Versle, kaip ir sporte, svarbu – siekti tikslo

Monikos darbo diena dažniausiai trunka nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro. Net ir laisvadienį tenka atsakinėti į skambučius ar važiuoti į darbą, o paatostogauti sau leis nebent žiemą. Bet jaunoji direktorė atsakomybės nesibaido.

Ištvermę ji išsiugdė, išmoko siekti savo tikslo dar mokyklos metais sportuodama. Monika Platūkytė – buvusi daugiakovininkė, su Lietuvos rinktine dalyvavusi daugelyje respublikinių ir tarptautinių varžybų. Reikšmingiausias jos laimėjimas – Pasaulio vaikų žaidynėse Anglijoje rutulio stūmimo rungtyje užimta pirmoji vieta. Vėliau patirta trauma jai sutrukdė siekti aukštesnių rezultatų. Tačiau Monika žvalgosi į naująjį Birštono stadioną ir viliasi, kad mėgėjiškai tikrai sportuos.

Dalė Lazauskienė