„Sveiki atvykę į Gruziją“ (IV)

Dalė Lazauskienė

Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 56, 57, 58.

Dauguma tų, kurie yra lankęsi Gruzijoje, rašo, kad ši šalis yra viena iš labiausiai įkvepiančių, kurioje patirti įspūdžiai ir išgyvenimai vėliau prisimena kaip geriausios gyvenimo akimirkos. Žinoma, jei tik gerbi gruzinų gyvenimo būdą, jei tau įdomi kiekviena šventovė, asmenybė ir istorija, kuriomis ši tauta didžiuojasi.

Alaverdi vienuolynas su vynuogynais ir bitynu.

Vietovės, kurias verta aplankyti

Tūkstančiai žmonių kartų išnyko nuo žemės paviršiaus, o jų pastatyti paminklai, cerkvės, miestai, išlikę iki šių dienų, turistams liudija apie šalies aukštą kultūrą bei turtingą istoriją. Gruzijos Kakhetijos regione visa didybe spindi Alaverdi vienuolynas, kadaise jį įkūrė sirų vienuolis. Ikalto religinė akademija amžininkams siejasi su čia besimokiusio garsaus rašytojo Šota Rustavelio vardu. Cinandali kaime verta pasiklausyti istorijų apie poeto, kario, verslininko Aleksandro Čavčavadzės (1786-1846) įtakingos šeimos nuopelnus Gruzijos istorijoje. Šio pažangaus žmogaus iniciatyva Tsinandalyje buvo įkurti didžiuliai vyno rūsiai, vyno ir spiritinių gėrimų gamybai pradėtos naudoti pažangios technologijos.

Azerbaidžano prezidentui G.Alijevui skirtas skveras su senųjų sieros pirčių kompleksu Tbilisyje.

Kurortinis Sighnaghi miestelis neoficialiai vadinamas gruziniškąja Šveicarija ir įsimylėjėlių miestu, kadangi Civilinės metrikacijos skyrius čia dirba visą parą. Tačiau ir jame galima prisiliesti prie senovės, pavaikščioti V amžių menančia 2,5 kilometro ilgio akmenine siena, nuo kalvos pasigrožėti miestelio panorama, kurioje tarp senovinių pastatų išsiskiria Bodbe Šv. Nino vienuolyno kompleksas. Tai – vienas iš pagrindinių piligrimų traukos centrų, nes čia yra saugomos Šv. Nino relikvijos. Ši šventoji gruzinams yra labai svarbi, IV amžiuje ji į Gruziją atnešė krikščionybę. Kaip pasakojama, šventoji Nino pakrikštijo visą Gruziją, rankose laikydama savo plaukais perrištas vynuogienojo šakeles. Tai paaiškina, kodėl gruziniškasis kryžius yra sulenktas.

Tbilisis – ties seno ir modernaus sandūra

Po kelionės per pilkus, apdulkėjusius ir apleistus kaimelius būtina bent trumpam užsukti į brangakmeniu Gruzijos karūnoje spindinčią sostinę Tbilisį. Į jį iš Vilniaus galima nuskristi savarankiškai tiesioginiu reisu ir praleisti jame savaitgalį, to, ką spėsite pamatyti per dvi – tris dienas, suintrigavimui pakaks. Tbilisyje yra ir gatvės turgelių bei sendaikčių turgų, ir nakvynės namų bei penkių žvaigždučių viešbučių, ir modernių naktinių klubų bei prekybos centrų.

Gruzijos sostinė, išsidėsčiusi slėnyje ir ant kalnų abipus Kuros (Mtkvari) upės, dieną atskleidžia spalvingą istorinę architektūros įvairovę, savo pėdsakus joje paliko Azijos, Rytų ir Vakarų kultūros, o pastaraisiais dešimtmečiais pridygo postmodernistinių formų pastatų, buvo įrengtas lyno keltuvas, statybos ir senų pastatų renovacija pačiame įkarštyje.

Tbilisis ypač didingas naktį, kai apšviesti tamsiose kalvose išryškėja Narikala tvirtovės griuvėsiai, Motinos Gruzijos skulptūra, Baltuosius rūmus primenanti prezidentūra, televizijos bokštas, šalia kurio Sakašvilio diplomatiniais sumetimais įrengtas Vilniaus skveras.

Iš istorinio Rustavelio prospekto galima pasukti į Šardeno gatvę, kvėpuojančią paryžietiška dvasia, čia – daugybė jaukių kavinių, klubų, meno galerijų ir salonų. Laikas tarsi sustoja, vaikščiojant siauromis senamiesčio gatvelėmis, apžiūrinėjant išlikusius autentiškus Tbilisio kvartalus, pastatus su unikaliais mediniais raižytais balkonais. Prisėdus vynuogienojais apaugusių cerkvių kiemeliuose ar skveruose, kuriuose pavėsį meta didžiuliai medžiai, jauku ramiai stebėti pro šalį tekantį gyvenimą.

Batumis – Gruzijos vasaros sostinė.

Tik prie svarbiausių lankytinų objektų turistus sutrikdo įkyriai iš paskos sekiojančios ir išmaldos prašančios jaunos romų tautybės moterys su kūdikiais ant rankų. Vietos gidai paprastai įspėja netraukti piniginių, nes po prašytojų apgulties galima likti ir be cento.

Pratęsiant pažintį su Tbilisiu reikėtų apžiūrėti milžinišką Samebos katedrą, kurios viduje – net 12 cerkvių. Taip pat aplankyti Šventosios Mergelės Metekhi bažnyčią, siejamą su Gruzijos valdovais. Nuo jos sienų gražu pasižvalgyti į Tbilisio senamiesčio panoramą. Nuo VI a. savo istoriją skaičiuoja Sioni šventykla, kuri ne kartą buvo sunaikinta ir vėl prisikėlė iš pelenų. Pėsčiomis ar lyno keltuvu iš modernaus skvero „Rike“ galima pakilti į kalvose stūksančią Narikalos tvirtovę, kuri mena Tbilisio įkūrimą.

Turint laiko, galima ne tik paklaidžioti po istorinį Tbilisio rajoną Abanotubani, bet ir valandą praleisti islamiškojo stiliaus sieros pirtyse. Už atskirą patalpą su karšto ir šalto vandens baseinais, pirtele, dušais ir poilsio kambariu, skirtą šešiems – aštuoniems žmonėms, mokėsite 50 – 80 larių/val. Papildomai už 10 larių galima užsisakyti kūno masažą ar šveitimą. Šioms pirtims – apie 700 metų, jose naudojamas natūralių šaltinių vanduo, kurio temperatūra siekia net 37 laipsnius.

Gruzijos vasaros sostinė

Gruzinai džiaugiasi iki šiol savo įtakoje išsaugoję netoli sienos su Turkija esantį Adžarijos regiono kurortą Batumį. Tačiau šiaurėje esančios Abchazijos autonominės srities kurortai Suchumis ir Gagra, šiai pasiskelbus nepriklausoma nuo Gruzijos, yra kontroliuojami Rusijos.
Lietuviams Batumį patogiausia pasiekti iš Kutaisio autobusu arba iš Tbilisio traukiniu.

Shida Kartli regione, netoli Gorio, prie Mtkvaros upės daugybę amžių klestėjo Uplistsichės uolų miestas. Šiandien iš po žemių atkastame mieste sutinkami turistai, maldininkai ir … driežai.

Jei į Batumį atvyksite vakarėjant, vakarienei vertėtų išsirinkti jūros gėrybių restoranėlį, esantį ant jūros kranto. Pro stiklines vitrinas ar nuo terasos patogu stebėti į bangas besileidžiančią saulę. Paskutiniams jos spinduliams gęstant gelmėse, įlankoje stovintys modernios architektūros dangoraižiai iš tolo suspindi įvairiausiomis spalvomis. Šis reginys primena prabangaus Dubajaus ar linksmybėmis garsėjančio Las Vegaso panoramą. Galbūt neatsitiktinai, nes Batumis bando pritraukti investuotojus iš viso pasaulio, čia kuriasi pasaulinio tinklo prabangūs viešbučiai, įvairius moderniojo meno projektus įgyvendina ir vietiniai, ir užsienio architektai, statomos įspūdingos skulptūros. 17 km ilgio Batumio pajūrio bulvare galima išvysti bokštą, skirtą gruzinų abėcėlei, suartėjančias metalines moters ir vyro skulptūras, netoliese dangoraižį – strėlę su apžvalgos ratu prie šono…

Mieste – daugybė aikščių su fontanais, auksu spindinčiomis skulptūromis, margomis gėlių klombomis, palmėmis ir apkarpytomis dekoratyvinėmis tujomis. Tarp istorinių pastatų įsiterpia sovietiniai daugiabučiai, kurių fasadai renovuoti moderniu stiliumi, tačiau vidinio kiemo pusėje – gruzinams būdinga langų, balkonų, spalvų maišalynė. Miestas žinomas ir dėl vieno turtingiausių Botanikos sodų pasaulyje (įkurtas 1912 m.).

Atskleisti senovės paslaptis intriguoja Gonio tvirtovės griuvėsiai netoli Batumio. II amžiuje, Kolchidės gyvavimo laikais, čia buvo įsikūręs Senovės Romos miestas. Tvirtovės muziejuje galima rasti žemėlapius su nubraižytais legendinių argonautų vandens keliais, Jasono vedami, jie į šią vietovę užklydo ieškoti Aukso vilnos.

Paprastai kurortinio sezono įkarštis Batumyje užverda liepos mėnesį, tuomet kainos už apgyvendinimą šokteli dvigubai. Šį birželį kurorte vyravo permainingi orai, netrūko lietaus. Tačiau dėl švelnaus klimato ir apsiniaukusią dieną mieste yra ką veikti. Galima tingiai tįsoti ant gultų paplūdimyje, pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu krantine, pasimankštinti treniruokliais, pasižvalgyti į fontanus ir skulptūras, pasėdėti kavinukėje.

Išbandymas lietuviškiems skrandžiams

Skulptūra Neptūnui Batumyje. Už jo – miesto savivaldybei atiduotas naujas dangoraižis su apžvalgos ratu prie šono.

Vienas iš praktiškų patarimų besirengiantiems keliauti į Gruziją: būtinai įsidėkite vaistų nuo skrandžio negalavimų, nes, susidūrus su gruzinų vaišingumu ir prieskoniais pagardintų patiekalų gausa bei įvairove, gali sutrikti virškinimas. Dėl savo svečių gruzinai ant stalo sukraus viską, kuo tik garsi nacionalinė virtuvė, vaišins namų gamybos vynu, sakys tostus ir pristatys tradicinius gruziniškus šokius. Žinoma, protingiausia būtų nekimšti tiek maisto, juk skrandis turi savo galimybes, bet kada daugiau pasitaikys tokia proga atsivalgyti iki soties nuostabių chačiapurių – į picą panašių minkštų sūrio paplotėlių, didžiulių chinkalių – koldūnų su mėsa ir sultiniu viduje, paskanauti badridžani nigvzit – baklažanų su riešutais, pchalių – vegetariškų paštetų kukulių iš paprikos, špinatų ir kitų sezoninių daržovių su graikiškų riešutų pasta, užsigeriant baltuoju vynu ar garsiaisiais limonadais „Tarchun“, „Diušes“ ar garsiuoju „Boržomi“. Nauji patiekalai ant stalo nešami vienas paskui kitą, kraunami aukštais, ir, žinoma, norisi kiekvieno bent truputį paskanauti. Vis dėlto gal ketvirtą dieną po tokio besaikio valgymo (su didžiausia pagarba gruzinų šašlykams, moliniuose dubenyse keptiems pievagrybiams, mėsos troškiniams) ant stalo pradedi dairytis prėskesnių ir paprastesnių patiekalų, tuomet pasisekimą turi sūris, varškė su prieskoninėmis žolelėmis, natūralus jogurtas matsoni, salotos su prinokusiais sultingais pomidorais, paprasčiausi žolumynai – svogūnų laiškai, peletrūnai, krapai, petražolės.

Prie vakarienės stalo vynas į taures dažniausiai pilstomas iš ąsočių. Gruzijoje populiaresnis baltasis vynas, pasak gidės Marikos, raudonasis vynas geriamas tik šv. Mišių metu. Raudonuoju vynu buvome vaišinami atsisveikinimo vakarą, jo tirštas aromatas skleidėsi, apsuko galvas, dar labiau sustiprino mūsų simpatijas gruzinams, didingai bei vaišingai jų šaliai. Iš Gruzijos išsivežėme ne tik įspūdingų gamtovaizdžių fotografijas, vieną kitą dovanėlę draugams, bet ir pačius šilčiausius prisiminimus, nepaisant ekstremalių situacijų, kurių kelionėse neretai nutinka. Vėl lauksime progos, kada galėsime išgirsti: „Sveiki sugrįžę į Gruziją…”

Pabaiga

1 2 ... 6 ►