Čia – giminės medžio pradžia

Šioje sodyboje gyveno kelios Mikalauskų (Simanėlio) kartos. Nuoširdžiai dėkojame Marijonos ir Jono Mikalauskų dukroms ir jų šeimoms, sutikusioms priimti kraštiečių sueigos dalyvius.

Prieš dvidešimt trejus metus, 1991 –ųjų rugpjūty, rengdama interviu su Birštone atostogaujančiu vienu iškiliausių šio šimtmečio rašytoju Justinu Marcinkevičiumi, jo paklausiau ir apie nedidelį žemės lopinėlį, kuriame įspaustos tėvų pėdos. Poetas nė kiek nedvejodamas tada pasakė:

– Tėviškėje prasideda žmogus, čia jis gauna viską, be ko negalėtų žmogumi būti: kūną, dvasią, kalbą, moralę, žemę ir dangų…

Šiandien ši, tuomet Justino Marcinkevičiaus išsakyta mintis, kartojama labai dažnai, kartais net pamirštant, kieno ji pasakyta. Ko gero, ir jai, kaip ir kai kuriems poeto dainų tekstams, tapusiems liaudies dainomis, lemta tapti tautos išmintimi vien dėl labai gilios ir sakralios savo prasmės.

Taigi tėviškėje prasideda žmogus. Daugeliui iš šiandien susirinkusiųjų Sobuvoje, būtent čia yra visa ko pradžia. Jeigu ir ne jų pačių, tai tėvų, senelių, prosenelių – čia pradėto auginti giminės medžio.

Daug tų Sobuvoje pradėjusių augti medžių savo atžalomis sulapojo visoje Lietuvoje, o ir už jos. Istorijos ratas sukasi. Šiandien patiriame dar didesnę emigracijos bangą nei XIX amžiaus pradžioje, kai ir iš sobuviškių vienas kitas, ieškodamas laimės, traukė už Atlanto, kad užsidirbtų valakui žemės, trobai pasistatyti, seserų daliai, kad nereikėtų tėvų ūkio draskyti. Kai kurie grįžo, kiti nespėjo – sutrukdė karas, okupacija, o ir baimė būti išvežtam į Sibirą. Šiandieniniai emigrantai taip pat elgiasi įvairiai: vieni grįžta, kiti, beje, beveik dauguma – pasilieka dėl geresnio gyvenimo, sutiktų naujų žmonių, su kuriais augina jau naujus medžius.
Taigi ištuštėjo ir Sobuva, kadaise, pasak dr. Vinco Joneliūno, skirstyta į I ir II Sobuvas ir sutikdavusi kiekvieną ateinantį daugiau kaip penkiasdešimties sodybų akimis. Ir ištuštėjo ne tik dėl to, kad vaikams, vaikaičiams ar provaikaičiams atsivėrė kitų šalių sienos, bet ir todėl, kad, slegiami skausmingų patirčių – viską praradę ir vėl iš naujo stojęsi ant kojų kolūkiniais laikais, ir sobuviškiai stūmė savo vaikus į mokslą, į miestą ir laukė sugrįžtančių ne suvisam, o tik savaitgaliams, atostogoms.

Ko gero, kiekvienai kartai jos laikas – pats gražiausias, nors buvę ir nesėkmių, praradimų, bėdų ar nelaimių. Ir jeigu šiandien erdviame Simanėlio sodybos kieme imtų ir susirinktų tų keliolikos kartų Sobuvos krašto žmonės, kiek daug gražaus ir įdomaus prisimintų. Ir skirstymąsi į viensėdžius, ir mokyklos steigimą, ir ūkininkaičių kursus, ir kaimyniškas bei kolūkines talkas, ir kaimo vakarėlius, ir gegužines, ir žirgų lenktynes ant Vilkų piliakalnio, ir kitus smagius nutikimus. Ir pirmąją, prieš devyniasdešimt metų Lietuvoje vykusią dainų ir sporto šventę, kurioje dalyvavo ir Sobuvos pradžios mokyklos vaikai. Net ir apie tai, kaip pailginę Stalino ūsus ir prie didžiojo vado portreto prikabinę dešrą atsidūrė belangėje Alytuje, sobuviškiai vėliau kalbėjo juokaudami, kaip apie dar vieną patirtį.

Žinoma, buvo ir daug skaudesnių patirčių. Laidojo ir jie pokario kulkų, o vėlesniais laikais ir žaibo ar kitų negandų pakirstus kaimynus, laukė grįžtančių iš kalėjimų ir Sibiro, apverkė per anksti išlydėtus į Sobuvos kapinaites, kuriose, pasak Vinco Joneliūno, guli dauguma buvusių kaimynų, pažįstamų, ir kuriose dabar smagu pagyventi jaunų dienų mintimis, vaizdais. Čia jie bene labiausiai atgyja. Gal todėl, kaip savo atsiminimuose rašo gerbiamas kraštietis, kad „…Gimtajame kaime nyksta sodybos, miršta (tik negimsta) žmonės, žemė dirvonuoja. Matyt, bus kaip dainoje „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Tik kad ta gamta tokia – pirmiau dešimtmečius, šimtmečius turi augti žolės, krūmai, ir tik tada ima dygti ąžuoliukai. Bet jei taip užsimota, gal kada nors…“

Bet gal geriau kalbėti ne mintyse ir ne ant smėlėto kapinių kalnelio, o susirinkus draugėn, gyvai. Juk visada bus ką prisiminti, net jeigu buvusią giminės sodybvietę jau primena tik vienišas medis, nuplyšęs klojimo stogas ar užaugę krūmai…

Vis tiek čia buvo ir išliks Tavo gyvenimo medžio šaknys.

Ramutė Šimukauskaitė