Troškimas būti „mažu“ žmogumi

Socialiniuose tinkluose klaidžiojantis vaizdelis: automatais ginkluoti Ukrainos pasieniečiai tikrina iš Rusijos aneksuoto Krymo pusiasalio per Ukrainos teritoriją į „motininę“ Rusiją važiuojančio traukinio keleivių dokumentus. Išsodina pasienyje ir grąžina atgal į pusiasalį visus, kurie rodo nuo š. m. balandžio Kryme išduotus rusiškus pasus. Ukrainoje dar pavasarį priimtas įstatymas šalies teritorijoje tokius pasus laikyti niekiniais dokumentais. Ukrainiečių sprendimo motyvas: nuo pavasario Kryme išduodami Rusijos pasai daugiausia tiems žmonėms, kurie atsisakė Ukrainos pilietybės.

Slapta telefonu traukinio viduje nufilmuota žodžių turgus, ašaros, mėginimai sugraudinti, o nepavykus ir iškeikti ukrainiečių pasieniečius, kurie nepalenkiami: daugiau nei pusė vagone važiavusių keleivių priversti susirinkti daiktus ir pėsčiomis drožti per sieną atgal: „Mes neturime pinigų, kur mums dabar dėtis, mes važiuojame į Rusiją, o ne į Ukrainą…“ „Į Rusiją jūs galite skristi lėktuvais, keltis keltais per Kerčės pusiasalį, tačiau per Ukrainą su Kryme išduotais rusiškais pasais neturite teisės, nes Ukrainoje Krymas laikomas laikinai Rusijos okupuota teritorija“, – pasieniečio balse nei užuojautos, nei didelio pasimėgavimo savo misija.

Po vaizdeliu internete – audringa diskusija, kurioje dalyvauja ne tik visokie subingalviai, žadantys iškarstyti visus ukrainiečius ant pakelės stulpų, bet ir tariamai ramūs, „inteligentiški“ žmonės. Jie klausia: kuo gi dėti tie „niekuo nekalti žmonės“, tos babytės, kurios plackartiniame vagone jau buvo išsitiesusios ant gultų mažiausiai dvylikai valandų – iki pat Rusijos sienos? Jie esą yra kenčiantys ir bejėgiai dviejų valstybių konflikto, aukštosios politikos įkaitai. Prorusiškų „inteligentų“ oponentai vienok tvirtina, kad priėmusieji sprendimą tokiomis aplinkybėmis pakeisti pilietybę už savo pasirinkimą turi sumokėti tam tikrą kainą. Už įgyvendintą svajonę gyventi ten pat, tačiau nebe Ukrainoje, o Rusijoje – bent šioks toks finansinis nuostolis ar kelioninis nepatogumas.

Trumpiau tariant, viešojoje erdvėje vėl randasi kolektyvinės atsakomybės motyvas. Ar Rusijos piliečiai, kurių, pasak sociologinių apklausų, 85 proc. remia p. Putino politiką, turi tiesiogiai savo kailiu pajusti Vakarų šalių taikomas sankcijas? Vakarų šalių lyderiai kone visi dievažijasi, kad ekonominius apribojimus taiko ne „paprastiems Rusijos žmonėms“, o svarbiausioms ekonomikos institucijoms ir prezidento Putino aplinkai.

Labai įdomiai šia tema svarsto Alfredas Kochas – buvęs Rusijos vyriausybės vicepremjeras, dabar gyvenantis tremtyje dėl tėvynėje iškeltų baudžiamųjų bylų už tariamą kontrabandą. Ponas Kochas – vokiečių kilmės Rusijos pilietis, žinoma, prisimena svarbiausią kolektyvinės atsakomybės problemą, kurią patyrė dėl savo tautybės.

„Aš (tiesą sakant) anksčiau nesupratau, kas tai yra – „vokiečiai kaip tauta yra atsakingi (už žydų genocidą II Pasaulinio karo metais – R. S.) ir t. t.“ Man atrodė, kad kažkas iš Senojo testamento, visiškai archaiška – kaip kraujo kerštas arba užmėtymas akmenimis. Man atrodė, kad žydai mums tiesiog primetė savo „talmudinį“ požiūrį: pakeisdami krikščionims būdingą asmeninę atsakomybę kažkokia primykšte visos tautos kalte, kuri pritaikoma dar negimusiems kūdikiams. Įskaitant Sibire ar Kazachstane gyvenusius vokiečius, kurie nedalyvavo (žydų) žudynėse, ir patys greičiau buvo kito režimo aukos. Tačiau dabar, matydamas absoliučios rusų tautos daugumos siautėjimą, kokius žmones ir kokias idėjas garbina „paprasti rusai“, taip pat ką kalba „geriausieji rusų tautos sūnūs“, aš suprantu: istorinė tautos kaltė – tai ne religinis anachronizmas. Tai tikrovė. Ji tikrai turi būti. Ir išpirkti (istorinę kaltę) privalo visa tauta. Visa be išimčių.“

Beje, dabartinės Vokietijos viešojoje erdvėje pasirodo nemažai knygų ir publikacijų ne tik apie tai, kaip Raudonosios armijos kariškiai Antrojo pasaulinio karo metais metodiškai prievartavo moteris okupuotoje Vokietijos teritorijoje, bet ir apie labiau civilizuotus denacifikacijos vaistus, kuriuos taikė amerikiečiai savo okupacinėje zonoje. Pavyzdžiui, miesteliuose, kuriuose gyvenę biurgeriai esą nežinojo (o gal iš tikrųjų nežinojo), kad visi deportuoti tų miestelių žydų kilmės miestelėnai buvo tiesiog sušaudyti gretimuose miškuose, JAV kariuomenė mobilizuodavo visus iki vieno, varu varydavo į kapavietes ir priversdavo plikomis rankomis ekshumuoti aukų palaikus bei pagarbiai palaidoti. Vaistų veiksmingumas buvo perfekt – atmintyje įstrigęs ligi šiol.

Spėju, daugelyje Lietuvos miestelių tokios akcijos būtų švariai išplovusios smegenims tiems, kurie esą nežinojo, nei kas yra Holokaustas, nei kur karo pradžioje dingo visi žydų kilmės kaimynai, tačiau nesišlykštėjo naktį pro langą lįsti į kaimyno – žydo namą ir nudžiauti ten kokio aukselio, medžiagų, manų apyvokos reikmenų. Uffff! Kaip būtų sveika? Ir koks neįkainojamas kodas būtų tautiniams genams.

Kitą kolektyvinės atsakomybės motyvą miltuose volioja Lietuvos ir Vakarų šalių žiniasklaida: ar izraeliečių kariuomenė turi būti visuotinai pasmerkta, nes nuo aktyvios operacijos pradžios Gazos ruože leido sau nužudyti kelis šimtus, o gal net tūkstantį, sakoma, beginklių, ir vėl – „niekuo dėtų“ civilių. Praleisiu žinomus argumentus, esą žydų kariuomenė specialiai nesitaiko į namus ar pastatus, iš kurių nejaučia raketinių atakų grėsmės (į Izraelio teritoriją jų paleista mažiausiai tūkstantis). Jeigu pasmerkiame Izraelio kariškius, tai ką darome su teroristinę „Hamas“ organizaciją laisvuose rinkimuose išsirinkusiais žmonėmis. Organizaciją, kurios vienas pamatinių tikslų – žydų valstybę nušluoti į jūrą. Gal Izraelis turi šią grėsmę tiesiog priimti, nebesipriešinti jai vien tik tam, kad civiliai Hamas valdomo miesto gyventojai liktų sveiki ir gyvi.

Pasaulėžiūriškai, filosofiškai galima būtų nusišnekėti iki tiek, kad aktyvių karo veiksmų zonoje abi besišaudančios pusės privalo svarbiausiu savo tikslu paskelbti ant sofučių įsitaisiusių ir už nieką neatsakingų komentatorių saugumą bei komfortą, taip pat susitaikyti su Gazos teroristų „metropoliteno“ projekto įgyvendinimu: kada nors garsieji Hamas į Izraelio teritorijos gilumą nutiesti tuneliai bus įdaryti sprogmenimis. Jie sprogs, nusinešdami nieko neįtariančių izraeliečių gyvybes. Sprogdintojai vėl taps civiliais…

Bet juk tai nesąmonė.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas