Dalė Lazauskienė
Tęsinys. Pradžia „Gyvenimo“ Nr.56
Tik per 7 km nuo Kutaisio nutolęs Gruzijos balneologinis kurortas Tskaltubas, kuris įsikūręs to paties pavadinimo upės slėnyje. Šis kurortas žinomas jau nuo 1928 metų ir kartu su Boržomi, Abastumanio, Suchumio, Gagros kurortais pelnytai dalinasi pasauline šlove. Jo išskirtinumas – azoto ir rodono prisotinti Tskaltubo gydomieji mineraliniai vandenys, neturintys analogų visame pasaulyje. Apie stebuklingus šiltuosius vandenis rašytiniuose šaltiniuose užsimenama dar XII a., tačiau, mokslininkų spėjimu, Tskaltubo „pirtys“ buvo naudojamos ir anksčiau, VIII – IX a.
Apie gydomąjį vandens poveikį sklando legendos

Atvykusiems į Tskaltubo kurortą pasigydyti apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas siūlo keturių žvaigždučių viešbutis „Tskaltubo SPA Resort“.
Yra išlikusių nemažai legendų apie stebuklingą gydomąjį šių vandenų poveikį, gydant įvairias ligas ir negalavimus. Pasakojama apie vieną piemenį, kuris, ganydamas avis, jautė labai stiprų kojų skausmą. Kai vieną dieną šis skausmas tapo nebepakeliamas, piemuo intuityviai jas įmerkė į šiltuosius vandenis ir jam iškart palengvėjo. Ši žinia apie gydomąjį vandenį pasiekė ir sergančią Gruzijos caraitę, kuriai nepadėjo nei geriausi gydytojai, nei vaistai. Pasak padavimo, caraitė, pasinaudojusi vandens procedūromis, taip pat išgijo. Gruzinai juokauja, kad jei kur nors pasaulyje realiai egzistuoja gyvybės vanduo, tai jis trykšta iš žemių būtent Tskaltubo kurorte.
Tskaltubo SPA sanatorijos „Balneoservice“ gydytoja Nana Gvishiani, maloniai aprodžiusi didingą sanatorijos pastatą, pristačiusi jame teikiamas sanatorinio gydymo ir reabilitacijos paslaugas, patvirtino, kad po ilgo ir nuoseklaus gydymo sanatorijoje, taikant vandens ir purvo procedūras, fizioterapiją, masažus, ant kojų atsistoja ne tik reumato suriesti pacientai, bet ir sunkias gamybines bei buitines traumas patyrę žmonės. Kartais pakanka 25 – 30 – ties vonių, kad žmonės pamirštų buvę atgabenti neštuvais. Su didele užuojauta gydytoja papasakojo koridoriuje sutikto nuolatinio paciento istoriją. Po to, kai nutrūktgalviškai nėrė į vandenį ir susilaužė stuburą, jaunas vyras, turintis žmoną ir vos trijų mėnesių dukrelę, liko prikaustytas prie patalo. Gydytojų ir valios pastangų dėka jam pagerėjo tiek, kad gali judėti neįgaliojo vežimėliu. Kasmet vyras, lydimas savo jaunutės žmonos, atvyksta į Tskaltubo sanatoriją tęsti gydymą. 33 – 35 laipsnių rodono vonių malonumais mūsų lankymosi metu profilaktiškai mėgavosi ir žinomas Gruzijos sportininkas, kuris jautėsi atsipalaidavęs net ir blyksint fotoaparatams.
Gydytojos Nanos teigimu, vandeniu su rodono izotopais gydomi širdies – kraujagyslių, atramos – judėjimo, nervų sistemos, ginekologiniai, odos ir endokrinologiniai, virškinimo sistemos susirgimai. Vis dėlto N. Gvishiani perspėjo, kad vandens procedūros skiriamos tik leidus gydytojams, nes mineralinis vanduo, prisotintas rodono, onkologiniams pacientams gali paskatinti susirgimus. Anot jos, į gydyklas neretai atvyksta ir poros, kurios niekaip negali susilaukti vaikų. Maudynės mineralinio vandens voniose jas gelbsti nuo nevaisingumo. Tokio gydymo veiksmingumu gydytoja įsitikino ir pati. Nanos vyriausiam sūnui jau buvo 20 metų, kai po nuolatinių vandens procedūrų prieš trejus metus ji netikėtai susilaukė ir taip trokštamos dukrelės.
Sanatorijos renovuojamos privačiomis lėšomis

Gydyklose iki šių dienų išlikęs baseinas, kuriame mėgo maudytis Stalinas, šiuo metu jis remontuojamas.
Šiuo metu istorinės kurorto gydyklos dar primena sovietinius laikus, tačiau privačių investuotojų – akcininkų lėšomis yra sparčiai renovuojamos, remontuojami baseinai, procedūriniai kabinetai, pokarinės vonios keičiamos šiuolaikiškomis sūkurinėmis, atnaujinama kita įranga.
Sanatorinis gydymas eiliniams gruzinams mažai prieinamas, nes už paslaugas reikia susimokėti patiems. Kaip pastebi gydytoja Nana, bent 99 proc. sanatorijos klientų yra turtingi azerbaidžaniečiai, pastaraisiais metais padaugėjo ir pacientų iš Kazachstano. Tačiau, sutvarkius gydyklas, tikimasi pacientų pritraukti ir iš Rytų bei Vakarų Europos.
Mums parodė remontuojamą gydyklų korpusą, kuriame įrenginėjami trijų kambarių apartamentai su atskiromis patalpomis individualioms procedūroms. Anot mūsų pašnekovės, šie apartamentai skirti užimtiems, sunkiai dirbantiems (ir, beje, pasiturintiems) žmonėms, kurie, atvykę į sanatoriją, nenori susitikti su kitais pacientais ir pageidauja ramybės bei privatumo.
Gydyklos siejamos su Stalino vardu
Netoliese gydyklų 2011 m. duris atvėrė keturių žvaigždučių viešbutis „Tskaltubo SPA Resort“. Jis įsikūręs puikiame 16 ha miškingame gamtos kampelyje, buvusiuose Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos sanatorijos pastatuose, kuriuose mėgo ilsėtis pats Stalinas. Didingi, skulptūromis puošti pastatai, fontanai, balti laiptai, dekoratyviniai, subtropikams būdingi medžiai ir augalai – tai kuria labai patrauklią poilsiui aplinką. Bet už viešbučio tvoros – „plėšiniai“, kuriuos dar reikia įsisavinti… Sovietiniais metais Tskaltube veikė daugybė sanatorijų, jų pacientai į centrines gydyklas kasdien buvo suvežami specialiais autobusais. Dabar ši sistema neveikia, o ir sanatorijų pastatai apleisti, kai kuriuose apgyvendinti pabėgėliai iš Abchazijos. Privatiems investuotojams šie objektai galbūt ir būtų patrauklūs, tačiau, įsigydami pastatus, jie privalo čia laikinai priglaustus žmones pirmiausia aprūpinti gyvenamuoju būstu.

Atskira Stalino muziejaus ekspozicija: po „gaubtu“ saugomas senas kaimiškas namelis, kuriame esą su tėvais gyveno Josifas Vasarionovičius Diugašvilis.
Gydyklose mums parodė buvusį Stalino baseiną, kiekvienas norintis į jį galėjo įlipti, tiesa, ne paplaukioti, bet įsiamžinti nuotraukose, nes baseinas šiuo metu remontuojamas. Kai jis bus sutvarkytas, bus prieinamas visiems mirtingiesiems – sakė gydytoja. Šalia buvusių šio istorinio asmens poilsio apartamentų, kuriuose išlikęs ir paties Stalino odinis krėslas, neketinama paversti muziejumi. „Ir ačiū Dievui…“ – tarstelėjo garbi gydytoja. Kaip įvairių pokalbių metu patyrėme, gruzinai apie savo įžymųjį tautietį atsiliepia labai kontraversiškai: vieni jį vis dar garbina, kiti jam priskiria daugybę gruzinų tautai tekusių išmėginimų bei skriaudų bei kaltina žymiausių Gruzijos visuomenės atstovų genocidu.
Tuo įsitikinome ir kažkelintą kelionės dieną lankydamiesi Goryje, Josifo Vasarionovičiaus Džiugašvilio – Stalino gimtinėje.
Goris dar tik vaduojasi iš didžiojo vado kulto
Centrinės Kartlijos regiono sostine vadinamame Gorio mieste iki šiol veikia Stalinui skirtas didingas muziejus, kuriame galima apžiūrėti Stalino gyvenimą, asmenybę, politinę karjerą atspindinčius dokumentus, fotografijas, asmeninius daiktus, atskiroje salėje eksponuojamą pomirtinę kaukę. Čia galima įsigyti ir suvenyrų su didžiojo vado atvaizdu – vyno, puodelių, peilių, dėžučių cigarams ir kt. Apie šį asmenį pasakojama pakiliai, detaliai vardijami jo pasiekimai, o apie didžiojo diktatoriaus nusikaltimus žmonijai užsimenama tik „tarp eilučių“.
Šalia muziejaus po stogu su kolonomis stovi užkonservuotas senasis namelis, kuriame gyveno Stalino tėvai. Muziejaus kieme dėmesį patraukia šarvuotas traukinio vagonas, kuriuo tautų vadas vykdavo į svarbius susitikimus. Sakoma, kad jis bijojo aukščio, todėl visuomet keliaudavo sausuma ir niekada nėra skridęs lėktuvu.
Dešimtmečius Gorio miesto gyventojai didžiavosi savo sąsajomis su Stalinu, jam pastatytas paminklas miesto aikštėje dar ilgokai stovėjo ir po šalies nepriklausomybės atkūrimo, tačiau, kaip teigė mūsų gidė Marika, 2010 metais po vienos nakties staiga jo nebeliko… Paminklas atsidūrė muziejaus teritorijoje, jo vietoje iškils paminklas 2008 metų Gruzijos karo su Rusija aukoms atminti.
Pripažįstama, kad Stalinas buvo stipri asmenybė, niekas nenuvertins jo prigimtinių vado savybių ir lemiamo vaidmens pasaulio tautų istorijoje. Vis dėlto gruzinai pabrėžia, kad jis buvo piktasis genijus, antikristas, niekuo nepasitikėjęs ir priimdavęs vienvaldiškus sprendimus. Muziejuje tarp kitų dokumentų saugomas ir tuomet jau sirgusio Lenino raštiškas perspėjimas bolševikams dėl būtinybės pažaboti neribotą Stalino valdžią.
Pasak gidės Marikos, Stalinas buvo atsiribojęs netgi nuo jam visą savo gyvenimą pašventusios motinos, neatsakydavo į ilgesio kupinus jos laiškus. Jo santykiai su vaikais taip pat buvo sudėtingi. Kai sūnus Jakovas karo metu pakliuvo į vokiečių nelaisvę, Stalinas atsisakė jį iškeisti į feldmaršalą Paulių, teigdamas, kad vadų nekeičia į eilinius.
Apžiūrėjus Stalino muziejaus ekspozicijas, apima prieštaringos mintys, matyt, ne mane vieną, nes greitai žadama peržiūrėti muziejaus koncepciją ir atnaujinti ekspozicijas pagal šio laikmečio reikalavimus.
Bus daugiau









Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).