Atlaidai. Ne prievolė – šventė

Viskam savas laikas. Ir daigui prasikalti, ir žiedui prasiskleisti, ir šalnoms. Darbui ir šventėms. Buvimui vienumoje ir susitikimams su draugais, pažįstamais, giminėmis. Ir vasaros atostogoms – be skubos ir be neatidėliotinų darbų…

Tačiau kaime vasara – darbymečio metas, kai atrodo, jog nėra kada net atsikvėpti. Paskui šienapjūtę atskuba javapjūtė, nelaukia ir derliaus surinkimo iš laukų, daržų ar sodų darbai. Tačiau besiteisindami, jog nėra laisvo laiko pasižmonėti, jog darbas darbą veja, nė nepajuntame, kad ir vasara jau praėjo, ir gyvenimas sutrumpėjo, ir gražiausias laikas negrįžtamai nutolo…

Kažin kodėl nuo seno žmonės ir darbymečiuose kažkaip rasdavo laiko viskam, o sekmadienius skirdavo maldai ir poilsiui. Net ir sovietmečiu, kai religines šventes valdžios cenzoriai buvo išbraukę iš kalendorių ir iš gyvenimo, o jų minėjimas galėjo sukelti daug nemalonumų, į atlaidus bažnyčiose pačiame vidurvasaryje susirinkdavo daugybė ne tik vietinių, bet ir iš kitų kraštų atvykusių žmonių, o po pamaldų miesteliuose dar ilgai bendraudavo, su visomis šeimomis rasdavo laiko aplankyti protėvių kapus, artimus ir tolimesnius gimines, paviešėti, ramiai pasišnekučiuoti, pasivaišinti.

Gal dabartinis žmogus pavargo nuo gyvenimo tempo, stresų, darbų ir bendravimo? Žinoma, ir dabar rengiamos šventės, bet… reta kuri iš jų apsieina be pompastiškų kalbų, be lenktynių, kas daugiau prikvies aukštos ir vietinės valdžios, be formalių padėkų ir išskirtinio dėmesio „reikalingiems asmenims“ mažiau reikšmingų eilinių žmonių fone. Gal todėl tokios šventės neretai primena tuos ne visai senų laikų susirinkimus, kai iš tribūnų liedavosi panegyrikos ir būdavo aiškus tikslas: jei neįsiteiksi, nepadlaižiausi – toli nenuvažiuosi? O gal jos jau baigia perimti ir dabartinių, rinkiminių ar „projektinių“ renginių, kuriems reikia kuo daugiau reklamos ir žymos „įvykdyta“, stilių ir turinį?

Kad ir kaip bebūtų, vasaros šventės visada gali būti gražios ir prasmingos, jei patys to norime. Jei į jas einame su atvira ir tyra širdimi, už durų palikę viską, kas trukdė džiaugtis ir jausti, jog gyvenimas gali būti gražus, žmonės geri, o blogis neįsigalės ir nepavers mūsų tokiais, kokie nenorime būti.

Tad šios savaitės pabaigoje sulaukus dviejų svarbių tradicinio kalendoriaus datų, kurios daugelyje parapijų pažymimos kaip reikšmingos bažnytinės šventės, pirmiausia verta pamąstyti apie tą prasmę, kurią į jas sudėjo mūsų protėviai. Liepos 25-ąją švenčiamas šv. Jokūbo, vieno iš Kristaus apaštalų, vardadienis, liepos 26 – ąją – Oninės. Kaimo darbų sūkuryje tai būdavusios rugiapjūtės pabaigtuvės, dar vadintos pagynomis ar nuobaigomis. Sakydavo, kad po jų „dienelės jau trumpyn – darbeliai mažyn“. Pasak aukštaičių, „kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės“. Tradicinis rugiapjūtės laikas pagal senąjį kalendorių būdavo nuo Škaplierinės – liepos 16 d. – iki šv. Onos – liepos 26 dienos. Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki jų stengdavosi nupjauti rugius, tad šv. Ona neatsitiktinai pavadinta Duonos ponia.

Ir Jokūbinės, ir Oninės, einančios šalia viena kitos, nuo seno būdavusios labai svarbios vasaros šventės, kai jau galima džiaugtis subrandintu laukų, sodų, daržų derliumi, dėkoti už tai Dievui ir ramiai švęsti šv Jokūbo ir šv. Onos atlaidus…

Vis dėlto Bažnyčia ragina nepamiršti, kad labiausiai prasmingi tie atlaidai, kuriuos galime gauti kasdien ir tada: „kai, atlikdami savo darbus ar kentėdami vargus, keliame širdį į Dievą; kai sušelpiame stokojančius, paguodžiame liūdinčius, pamokome nežinančius; kai atgailos mintimi išsižadame kokio malonumo“.

Bet juk tai – sakome – yra elementarios, visiems žinomos tiesos. Ar reikia aiškinti šiuos kertinius žmogiškumo pagrindus, jei be jų gyvenimas turėtų būti neįsivaizduojamas? Deja, dažniausiai būna kitaip. Gyvename, stebėdami, kas dedasi šiuolaikiniame pasaulyje, smerkiame agresiją, prievartą, smurtą bei kitas blogybes, bet retai kada pastebime, kas vyksta šalia mūsų, o ir pačiuose mumyse. Kada buvo peržengta riba, skyrusi blogį nuo gėrio? Kada išaugo aklina siena, sauganti tariamą ramybę nuo kitų žmonių kančių ir skurdo? Kada ir kur pasitraukė tikrasis žmogiškumas, nuoširdi atgaila?..

Kai atsakysime į šiuos klausimus, ir atlaidai taps ne prievolė, o kasdienė sielos šventė.

Nijolė Ulozaitė