Švęskime… vasarą

Užburiantis vasaros grožis Naravų kaimo sodyboje.

Nors vasara jau įžengė į antrąją pusę – ji vis dar čia, šalia. Su stulbinančia liepos vidurio jėga brandinanti vaisius. Negailinti nei saulės šilumos, nei lietaus, kuris pagirdo žemę, augalus, gyvūnus, kuris nuplauna kelio dulkes ir suodinus namų stogus, nuskaidrina net ir mūsų mintis.

Visa, kas gyva gamtoje, stengiasi gyventi pagal nerašytas taisykles – džiaugtis ne vien šia akimirka, bet ir pasirūpinti savo išlikimu. Subrandinti vaisius iki rudens šalnų. Išbarstyti sėklas į žemę, iš kurios prasikals nauji daigai. Išskleisti žiedus, kurie savo grožiu džiugintų pasaulį. Ir taip nuolat – ratu, nesustojančiu perpetuum mobile (amžinasis variklis, lot.).

Gaila, kad į gamtos pasaulyje sukurtą tvarką, kur užtenka vietos visiems, anaiptol ne visada yra panašus žmogaus gyvenimas, kuriame nuolat visko būna per mažai. Trūksta valdžios, garbės ir turtų? Pristinga laiko pamąstymams ir susikaupimui, maldai ir artimo meilei? O gal apskritai gyvenimas per trumpas, kad jo užtektų geriems darbams?

Tai netiesa. Prie suskilusios geldos atveda tik per dideli norai ir skubėjimas viską gauti akimirksniu, o geri darbai gyvena ilgai. Ir daromi jie tyliai ir be atlygio, be specialių strategijų ar išankstinių planų, nes gerumas eina ne iš prievartos – iš širdies. Jei gyventumėm pagal švento Pranciškaus Asyžiečio žodžius, kad „ir vieno saulės spindulio pakanka daugeliui šešėlių sunaikinti“, kiekvieno iš mūsų gyvenime būtų daugiau vasaros. Daugiau meilės ir daugiau gerumo.

Taigi švęskime vasarą, iš naujo atrasdami pačius paprasčiausius dalykus, kurie, be jokios abejonės, praturtins pavargusią sielą. Kartais užtenka užsukti į ramų vienkiemį, nesuniokotos gamtos apgaubtą sodybą, pilną žiedų ir meilės, pasikalbėti apie šį bei tą su jos šeimininkais, kad suprastum, jog gyvenimo pilnatvę toli gražu ne visada lydi prabanga, tačiau be dvasinio komforto pilnavertis gyvenimas neįmanomas.

Tačiau jei sugebėtum bent trumpam stabtelėti, tyloje paklausydamas, kaip šnara žolė, kaip čiurlena neišsenkančio upelio vanduo, o dobilų žieduose dūzgia kamanės, pajaustum, kokia didelė jėga ir vertė slypi tame paprastume, toje, atrodytų, kasdienėje pilkumoje.

Todėl net jei esame pernelyg pragmatiški, visame kame ieškodami tik naudos, skųsdamiesi likimu, kuris per mažai atseikėjo, atraskime laiko savo vasarai, jos grožio ir prasmės ieškodami ne už tolimų užjūrių ir vandenynų, o čia, kas akimirką. Pasimokydami iš kiekvieno žolyno, turinčio savo vietą ir neiškeičiančio jos į jokią kitą, nors ji nuolat mindoma kojomis. Iš kiekvieno ant žemės ropojančio vabalėlio, kuriam nelemta būti paukščiu ir toli nukeliauti. Iš žemdirbio, kantriai laukiančio lietaus, giedros, sėjos ir pjūties. Gyvenimas susideda būtent iš paprastų dalykų, kurie suteikia žmogui, ir laimės, ir meilės, ir vilties…

Įpusėjusi vasara davė progą pailsėti ir nuo politikos. Palinkėję atostogauti pradėjusiems politikams kaitrios saulės, tolimų skrydžių, egzotiškų kraštų spindesio ir prabangių viešbučių, sugrįžkime savo vasarą pasisemti stiprybės ir išminties. Tokią, kuri sugrąžina į ištakas, kuri primena, kas yra tikra ir amžina, o kas – tik laikinas blizgesys. Ir jei į rudenį sugrįšime išmokę bent vieną natūralios gamtos pažinimo pamoką, jei suprasime, kad nedaryti niekam blogo jau yra vienas žingsnis į gerumą, vadinasi, prarasta dar ne viskas, kas mus sieja su svarbiausiais prigimtiniais dalykais, su ta vasara, kurią galime išsaugoti širdyje visus metus, o gal ir visą gyvenimą.

Nijolė Ulozaitė