Senjoras gėlių karalystėje

Birštone nemažai yra gražiai sutvarkytų nuosavų sodybų. Ne viena iš jų savivaldybės pastebėta ir įvertinta. Išpuoselėta ir skoningai tvarkoma Albino Grigonio sodyba (Vaižganto g. 12) niekada nebuvo įvertinta gal todėl, kad ji atokiau nuo gatvės ir mažiau pastebima. Tačiau pasidairyti po ją verta vien dėl to, kad sodybos puoselėjimu ir gražinimu daugiausia rūpinasi garbus senjoras, į devintą dešimtmetį įžengęs Albinas Grigonis. Be to, ūkinio pastato sieną puošia nemažai kaimiškų muziejinių eksponatų.

Lina su tėčiu Albinu Grigoniu.

Albino Grigonio šaknys Alksniakiemyje. Pas jį lankiausi vykdydama Justino Marcinkevičiaus pavedimą parašyti Alksniakiemio krašto istoriją.

Albino tėtis Juozas kilęs iš Pošvenčio kaimo. Mamos Magdelenos Mankauskaitės tėviškė Alksniakiemyje. Ji užaugo penkių seserų būryje. Keturios sesės ištekėjusios išėjo į marčias. Tėviškėje liko viena Magdelena.

Julija, Linutė ir Albinas Grigoniai 1970 m.

Juozas Grigonis iš mamos sesers Onos atsipirko 11 ha žemės. 8 hektarus sutuoktiniams Magdelenai ir Juozui dovanojo Litvaitis, kuris šią žemę gavo parceliuojant Rūdupio dvarą. (Litvaičiai artimai bendravo ir kaimyniškai sutarė su Magdelenos tėvais. Kadangi jie savo vaikų neturėjo, todėl geranoriškai šią žemę dovanojo jaunavedžiams, užrašė Juozo Grigonio vardu). Grigoniai tapo valstiečiais vidutiniokais. Nors žemė nebuvo labai derlinga, bet kruopščiai dirbdami jie turėjo iš ko užauginti 5 dukras ir 5 sūnus. Sūnus Albinas gimė 1930 m. gruodžio 21 d. Visi vaikai užaugo, sukūrė šeimas ir pasklido po Lietuvą. Mama mirė 1990 m., tėtis 2000 metais. Tėviškėje gyvena Albino brolis Justinas. Visa tai man papasakojo Albinas Grigonis.

Jis tęsia: „Mokiausi Alksniakiemio pradžios mokykloje kartu su Justinu Marcinkevičiumi. Labai gerai atsimenu ir Justiną, ir mokytoją Garmų. Justinas gerai mokėsi (gal geriausiai iš visų), buvo paprastas, ramus, apsirengęs gana kukliai. Mokytojas Garmus buvo griežtas, bet teisingas, jį visada miniu tik geru žodžiu. Jis rengdavosi kukliai, bet drabužiai visada buvo švarūs ir tvarkingi.

Tarp dviejų brolių Antano (kairėje) ir Albino (dešinėje) viduryje Valentinas Marcinkevičius (Justino brolis) apie 1955 m.

Mokykla buvo netoli nuo mūsų namų, iki jos gal nepilnas kilometras kelio. Mokslas sekėsi neblogai. Ją užbaigiau 1942 metais. Leisti toliau mokytis į Prienų „Žiburio“ gimnaziją tėvai neturėjo galimybės. Padėjau jiems dirbti ūkyje. Paaugus mano mokslai tęsėsi pas įvairius meistrus. Pagrindinis mokytojas buvo Prienuose gyvenęs Pranas Marcinkevičius. Pas jį išmokau mūryti pečius, o pas prienietį Vytą Šiugždinį mokiausi statyti namus. Kolūkyje dirbau samdomu darbininku. Kai žmones kėlė į gyvenvietę, mūrijau naujakuriams krosnis.

Susipažinau su Julija Lišauskaite (g. 1933 m.) iš Žarijų kaimo. Ji mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje. Vėliau susirgo ir baigė suaugusiųjų vidurinę mokyklą. Ji dirbo Bagrėno kolūkyje apskaitininke. Julija buvo ne bendraklasė, bet bendramokslė su Justinu Marcinkevičiumi. Kai ji gimnazijoje vienais metais gavo pataisą, tai kaimynystėje gyvenęs Justinas padėjo jai pasiruošti. Sužinojusi apie Justino pagalbą, mokytoja Julijos žinias įvertino mažai klausinėjusi.

Su Julija draugavome apie porą metų, susituokėme 1960 m. Po vedybų ieškojau nuosavo būsto. Per Birštone gyvenusį pažįstamą Kazį Šiugždinį iš tuometinės valdžios (apylinkės pirmininke dirbo Korsakienė) gavau sklypą. Abu su žmona pasistatėme šiuos namus.

Iš kairės sėdi: Albinas Dereška, Anastazija Dereškaitė, Albinas Šiugždinis, stovi: Kastulė Grigonytė, Albinas Grigonis, Marytė Šiugždinytė, Juozas Dereška, Sofija Grigonytė. 1955 m. Birštone prie Nemuno.

1965 m. pradėjau dirbti „Spalio“ sanatorijoje įvairius statybos darbus, vėliau darbavausi ir kitose Birštono įstaigose. Žmona toje pačioje sanatorijoje dirbo sekretore, vėliau bibliotekininke.

Žmonos tėvai buvo artimai pažįstami su kunigu Šalčiumi iš Marijampolės. Jis platino pogrindinę spaudą ir ieškojo pagalbininkų. Kadangi žmona mokėjo spausdinti mašinėle, Šalčius prikalbino mus talkininkauti. Birštone tada dar negyveno Povilas Buzas, o mes su žmona paprasta spausdinimo mašinėle dauginome „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir „Rūpintojėlį“. Namuose langus uždangstydavome storom antklodėm, kad nesigirdėtų mašinėlės taukšėjimo. Vienas spausdindavome, kitas budėdavome lauke sargyboje. Žmona mokytesnė, tai ji dažniau spausdindavo, o aš budėdavau. Šį darbą dirbdavome anksti rytais. Daugindavome iš knygelės, kurią mums atveždavo kunigas Šalčius. Užduotą normą visada įvykdydavome. Atspausdintą medžiagą išsiveždavo vienuolė Ada.

Kai P.Buzas pasistatė namus ir spausdino „Era“, mes apie jo darbą nieko nežinojome, o jis nežinojo apie mūsų. Buvo didelė paslaptis.

Povilą šiek tiek pažinojau iš partizaninių laikų. Kai jis Birštone statėsi namą, tai liejant pamatus artimesni kaimynai jam neleido pasijungti elektros. Mes jam suteikėme šią paslaugą. Užbaigus pamatus, Buzai pasikvietė mus į svečius. Nors visą laiką gyvenome kaimyniškai, bet apie jo pagrindinę veiklą sužinojome tik po Povilo suėmimo. Išsigandę mes nustojome dauginti, o spausdinimo mašinėlę ir atspausdintus tekstus išvežėme į Marijampolę.

1991 metais išėjau į pensiją. Jau baigiasi antras dešimtmetis, kai gyvenu vienas. Nuo 1996 metų žmona Julija ilsisi Prienų kapinėse. Mane lanko Kaune gyvenanti vienturtė mūsų dukra Lina, anūkės Justina ir Paulina. Labai vertinu mano jaunystės draugės, našlės Juodžiukynaitės – Raminskienės apsilankymus. Ji mane palepina gardžiais valgiais“, – džiaugiasi Albinas.

Iš kairės: Pranas ir Juozas Grigoniai, Bendinskas, Magdelena ir Juozas Grigoniai (tėvai), prie jų Albino sesers sūnelis Evaldas, teta Ona Šiugždinienė, Albinas Grigonis ir pusbrolis Antanas Grigonis netoli savo sodybos apie 1957 m.

Apie partizaninį judėjimą Alksniakiemio krašte A.Grigonis žino labai daug, nors pats nebuvo sąrašinis partizanas, tik jiems padėdavo. (Bet tai jau kito straipsnio tema). Jis pripažintas neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu, jam 2006 m. gegužės 25 d. išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas Nr. 5512.

Albinas nesiskundžia nei likimu, nei dabartiniu savo gyvenimu. Tik kalbėdamas apie teisingumą sako, kad anksčiau jo buvo daugiau. Kaip pavyzdį jis papasakoja vieną atvejį iš senosios Išlaužo mokyklos statybos. „Mokyklą statė Antanas Šiugždinis iš Prienų. Į pamatus primetė medinių kulbių, nes trūko akmenų. Kažkas paskundė. Skundui pasitvirtinus, iš A. Šiugždinio teismas atėmė dviejų aukštų medinį namą, stovėjusį ten, kur dabar Prienų paštas. Šią istoriją man papasakojo mama, nes jos giminaitė buvo ištekėjusi už A.Šiugždinio“.

Pas Albiną Grigonį lankiausi keletą kartų. Dažniausiai jį rasdavau kieme tvarkantį gėlynus. Vieną kartą susitikome ir su dukra Lina. Ji patvirtino, kad sodybos tvarka daugiausia rūpinasi tėtis. „Dėl skausmingo klubo sąnario jam sunku dirbti pasilenkus, tai aš padedu pasodinti ir išravėti vienmetes gėles. Daugiamečius augalus tvarko tėtė. Visas pakabinamas gėles išsirenka, nusiperka ir namo parsineša taip pat tėtė. Tvarką ir meilę gėlėms jis paveldėjo iš savo mamos ir mokėsi iš žmonos Julijos,“ – aiškina Lina.

Apie save Lina nelinkusi daug kalbėti. Ji gimė 1963 m. Žarijų kaime. Baigė KPI siuvimo technologiją, bet šiuo metu pagal specialybę nedirba. Su vyru Kęstučiu Gudeliausku užaugino dvi dukras: Justiną (g. 1988 m.) ir Pauliną (p. 1993 m.). Jos dažnai uždarbiauja užsienyje, bet nepamiršta Lietuvos ir Birštono.

Teresė Murauskaitė