Valanda su Justinu Marcinkevičiumi…

Nors jau prieš kelis mėnesius Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo surengta „Prisiminimų valanda Justino Marcinkevičius žemėje“, skirta paminėti poeto gimimo dieną, mintimis vis sugrįžtu į tą valandą, prisimindamas artimai su poetu bendravusių žmonių išsakytas apie jį mintis, ir poetas tampa dar labiau suprantamas ir artimesnis. Neužmirštu ir poeto sūnėno J. Jonykos pasiūlytos užduoties ne tik tos vakaronės dalyviams, bet ir visiems krašto žmonėms. O užduotis tokia: „Tegul klausimas „Kuo Justinas ir Genutė Marcinkevičiai traukė žmones?“ lieka atviras šio susitikimo apmąstymo erdvėje.“

Taigi pamąstyti yra apie ką. Be abejo, atsakyti į pateiktą klausimą kur kas paprasčiau ir lengviau tiems, kurie su poetu buvo asmeniškai pažįstami, artimai su juo bendravo ar bent kartą kitą turėjo galimybę su juo pasikalbėti, iš paties poeto lūpų išgirsti atsakymą į rūpimą klausimą. Man nebuvo lemta turėti panašių kontaktų. Tiesa, turiu poeto autografą, įrašytą 2010 m. gegužės 14 d. naujame eilėraščių rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo.“ Atrodo, ir dabar matau jo rašančią ranką, menu jo žvilgsnį, mūsų akių susitikimą bei išsakytą abipusę padėką. Tai buvo akimirka, bet ji išliko neužmirštama, kaip neužmirštama ir pati poeto asmenybė. Tačiau ir neturėję galimybės artimiau pabendrauti su poetu ar jo šeima, vienokį ar kitokį atsakymą į pateiktą užduotį toje apmąstymų erdvėje tikriausiai galime surasti kiekvienas. Bet, ko gero, nerasime nė vieno atsakymo, kuris būtų iki galo išbaigtas, toks, kad jau nebūtų galima ko nors pridurti. Kažin ar įmanoma pilnai atskleisti, paaiškinti kai kurių žmonių traukos į save priežastis. Atrodo, jog tame slypi kažkokia paslaptis, kurios ir jie patys nesureikšmina, nes apie tai paprasčiausiai nesusimąsto. Yra tokių žmonių, kurie traukia prie savęs kitus, ir tiek. Juk galima būtų klausti: kuo žmones traukė Tėvas Stanislovas? Mane, pavyzdžiui, (manau, jog ir daugelį) prie savęs traukė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, popiežiaus Jono Pauliaus II iškilios asmenybės.

Kodėl daugeliui žmonių toks artimas tapo Justinas Marcinkevičius? Galime vardinti daug: kūryba, kurioje randi gilią filosofinę prasmę, pilietine drąsa, pasireiškusia visais laikais, bendravimo natūralumu be jokio dirbtinumo ar vaidybos, paprastu žmogiškumu ir panašiai. Manau, kad būtent tuo savo paprastumu Justinas Marcinkevičius daugeliui tapo nepaprastu žmogumi – tautos sąžine, autoritetu, išskirtine asmenybe. Ir nors talentingų poetų, rašytojų, kitų meno ir kultūros žmonių tikrai turime nemažai, bet tokių, į kuriuos galime visada atsiremti, nėra daug. Suprantama, jog pats poetas nei planavo, nei siekė tapti tautos sąžine. Dirbtinai jį tokiu paskelbti taip pat niekas nenusprendė. Nei, tarkim, literatūrologai, nei visuomenės bei valstybės veikėjai ar pagaliau eiliniai piliečiai.

Vis dėlto Justinas Marcinkevičius pranoko daugelį iškilių savo epochos žmonių. Kodėl?Galbūt klystu, bet man atrodo, kad vienintelio teisingo atsakymo į šiuos klausimus niekas negali savintis, nes kiekvienas atsakytų kitaip. Tačiau bendra tai, kad visiems, kurie mylime poetą, jis tapo savotiška dvasine atrama, ypač tada, kai norime pagrįsti, įrodyti savo tiesą ar kai dėl ko nors labai skauda. Remiamės jo žodžiais, jo mintimis net ir paprasčiausiuose kasdieniuose dalykuose. Antai Prienų seniūnijos seniūnas A. Matulevičius, ataskaitiniame susirinkime kalbėdamas apie problemas, kilusias dėl Kęstučio paminklo, remiasi Justino Marcinkevičiaus žodžiais, prie šio paminklo pasakytais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais; A. Aleknavičienė, rašydama ir kalbėdama apie Prienų krašto muziejų ir jo autentiškumo svarbą, taip pat cituoja poeto mintis apie šį muziejų; P. Beitnaras savo straipsnį „To negalime užmiršti“ pradeda J. Marcinkevičiaus žodžiais; T. Murauskaitė, rašydama apie Prienų Laisvės aikštėje išpjautas liepas, visiems primena Justino Marcinkevičiaus eilutes. Tokių pavyzdžių daugybė.

Be abejo, buvo žmonių, kurie jautė tam tikrą nuoskaudą ir stengėsi sumenkinti poeto autoritetą, apjuodinti jį kaip žmogų. Bet visos tos pastangos tapo bevaisės.

Pats Justinas Marcinkevičius visada gerbė autoritetus, rėmėsi jais, kad ir kitus įtikintų, atkreiptų dėmesį į nūdienos problemos aktualumą. Kalbėdamas apie Justino Marcinkevičiaus netektį, literatūros kritikas V. Sventickas apgailestavo: „…kai būtinai reikia, kas pasakys iš atminties garsųjį Mikalojaus Daukšos sakinį: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Kas pasakys taip, kad visi patikėtų?“ Iš tiesų, Justinas Marcinkevičius ir žodžiu, ir raštu ne kartą yra citavęs daugiau nei prieš 400 metų „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ pasakytą M. Daukšos mintį: „Ne žemės derlumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Taip, M. Daukša neabejotinai Justinui Marcinkevičiui buvo didelis autoritetas. Galbūt neatsitiktinai ir vienas iš poeto testamentinių priesakų yra: „…noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.“ Labai rūpėjo jam lietuvių kalbos likimas, skausmingai išgyveno, matydamas jai kylantį tam tikrą pavojų. Tai liudija kad ir tokia, atrodo, sarkastiška poeto mintis: „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, užleidžiant vietą svetimai kalbai?“

Šiandien daliai Lietuvos visuomenės labai skaudi prieštaringai vertinama problema – dėl Lietuvos žemės, miškų, vandenų pardavimo užsienio piliečiams. Gal vertėtų paklausti savęs: o kokia būtų Justino Marcinkevičiaus pozicija, kurioje barikadų pusėje jis būtų? Aš, kaip žemės pardavimo užsieniečiams priešininkas, esu įsitikinęs, kad ir poetas būtų prieš pardavimą. Tai pagrįsčiau Justino Marcinkevičiaus mintimis apie Lietuvą, jo žodžiais: „laukas, kelias, pieva, upė“… Juk tai Lietuvos žemės kvapas. Šiuos žodžius poetas tarsi sulydė ir iš jų išaugino vieną žodį – LIETUVA. Tai argi galima Lietuvą pardavinėti, kad ir mažais gabalėliais? Manau, jog poetas tam tikrai nepritartų (kiti gali manyti kitaip). Daug kartų jis kartojo M. Daukšos mintį apie tautą, kuri neturėtų tėvų žemės… Ne šiaip sau žemės, o būtent tėvų žemės. Arba kai į prof. V. Daujotytės klausimą ar tiesiog teiginį: „Jūsų stichija – žemė“, J. Marcinkevičius atsako: „Neabejotinai – žemė. Svarbiausia man vaikščiojimas, kol dar paeinu, vaikščioti po miškus, kad ir takais palei Nemuną.“ Taigi palei Nemuną, ne kokį nors Nilą, Amazonę ar Volgą… Palei Nemuną, nes čia tėvų žemė. O ar vaikščios tuo taku palei Nemuną mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai, neatsitrenkdami į tvorą su užrašu „Privati valda“? O už tvoros gal jau ir ne ta Lietuva, taip mylėta poeto?..

Todėl ir sakau, jog Justinas Marcinkevičius man buvo, yra ir liks tautos sąžinė. Perskaičius prof. V. Daujotytės ir V. Sventicko knygas apie Justiną Marcinkevičių, poetas man pasidarė dar labiau suprantamas, artimas. Ačiū Jiems. Tikriausiai dar ne visi trupiniai surinkti. Reikia tikėtis, jog gerbiami literatūrologai dar ir visą riekę skaitytojams atrieks iš šios asmenybės išminties lobyno.

Ir dar. Justiną Marcinkevičių, jeigu reikėtų, galėčiau apibūdinti jo paties žodžiais, kuriais jis apibūdino lietuviškąjį Homerą – Kristijoną Donelaitį: „Savas – ligi paskutinio kraujo lašo, / Linksmas ir graudus – lig ašarų. / Nesudėtingas ir jaukus – / Kaip žalias pievos kilimas, / Ir tragiškas – kaip Herkaus Manto sukilimas.“

Antanas Krūvelis